Apie gyvenimą...

Sustingę žodžiai ant blakstienų
lakstė lūpomis, kaip maži tramvajai,
be kraujo-pirmyn atgal, pirmyn atgal,
su krauju- į širdį beširdžiams...
Mirties vėzdais prisidengus vaidino
mirštančią gulbę, tik klausimas-
"kodėl žąsim apsimetus? "-
matyt likimas žaidžia...
Viltis, bedalė ir bereikšmė,
apsimetusi vaiku išėjo žudyti
[kitų vilčių]. Finalas-savižudybė...
Parašius paskutinį įrašą
"tai buvau ne aš", pirštų galais
išsėlinau iš kambario-
gal norite medaus, tik gėluonis išsirinkit-
jie badaujantiems vaikams....

Tikėt tikėjimu neverta-
jis apvils, tada karštu vandeniu užpils ir pasitrauks
[realybe]
Žiaurumu švietė aklos avelės akys-
motina vilku apsimetus,
tėvas skerdykloje
[gyvenimas]...