Žemuogėm kvepia

Šis kūrinys buvo publikuotas poezijos konkurso „visi porom, Dievas – už tvoros“ pirmajame etape.

Prisimenu tą vasarą,
takelį siaurą prie upelio,
tavas akis lyg ašaras
ir žemuogių pievelę.

Raudonas skynėm uogas,
ant smilgos naiviai vėrėm,
o nuogus mūsų kūnus
jausmų tėkmė nustvėrė.

Atvėso pirmos aistros,
jau padūmavo slėnis,
voratinkliai tik plaikstos,
iš meilės liko plėnys.

Nors dar nesusipykę,
bet jau šaltasis karas,
tai, kas tarp mūs įvyko,
tiktai nudūkęs garas.

Tie suverti karoliai,
tos uogų kekės,
surinki jas į saują,
pajusk, kaip kvepia.

- - // - -

pilvotukas kartu su pamote