Daržely man vis skaitė pasakėles, Sakė, mergyt, tu gausi pilį, Gražų princą ir mašiną Bet kodėl tai tu – nesuprantu.
Mes rinkom žemuoges miške Ir skynėm vieną uogą. Tada palietei mane ranka Ir nubangavo kūnu jaudulys.
Priedainis:
Brangioji, sutikau tave pievelėj, Norėjau būti amžinai kartu, Tik mano tėvas - kunigas šito miestelio, Ir noriu verkt, bet širdyje vis tiek tik tu. Dievulis mums atleis, mažyt, tikiu Juk Meilė valdo kūnus nuostabius Tegul palaimina dangus Tą pievą, dieną ir mus abi kartu.
Brangioji, tavo akys tokios žydros, Tokių berniukai niekad neturės, „Brangioji, tavo krūtys tokios didelės“ – Galvoju aš ir žemuoges raškau.
Skinu aš uogą ir stebiu Kaip driekiasi ilgi plaukai Per grakštų Tavo kūną - Pas bernus tai tikrai tokių nebūna.
Priedainis:
Brangioji, sutikau tave pievelėj, Norėjau būti amžinai kartu, Tik mano tėvas - kunigas šito miestelio, Ir noriu verkt, bet širdyje vis tiek tik tu. Dievulis mums atleis, mažyt, tikiu Juk Meilė valdo kūnus nuostabius Tegul palaimina dangus Tą pievą, dieną ir mus abi kartu.
Ak, mažute, duok man bučkį, Nors žandukan, jei gali, Bet suskamba mobiliakas, Tėvas keikias: „Lėk namo, nesitrankyk“. Tu išjunki telefoną, aš prašau, Neskambės jisai daugiau. Šitoj žemuogių pievelėj mes abi Pasidžiaugsim ilgėliau.
Priedainis:
Brangioji, sutikau tave pievelėj, Norėjau būti amžinai kartu, Tik mano tėvas - kunigas šito miestelio, Ir noriu verkt, bet širdyje vis tiek tik tu. Dievulis mums atleis, mažyt, tikiu Juk Meilė valdo kūnus nuostabius Tegul palaimina dangus Tą pievą, dieną ir mus abi kartu.
Mano lova dar ir šiandien kvepia uogom, Tik prieš mėnesį tave mačiau Mano tėvas sako, kad visai jau išglušau Bet žinok – tavęs nepamiršau, naktimis vis pamatau.
Tu aistringa ir karšta, mergyt Jau pasiilgau tų šviesių dienų Mintyse esi tik tu. Ir naktim Mes vis toje... Žemuogių pievelėje.
Priedainis (2x):
Brangioji, sutikau tave pievelėj, Norėjau būti amžinai kartu, Tik mano tėvas - kunigas šito miestelio, Ir noriu verkt, bet širdyje vis tiek tik tu. Dievulis mums atleis, mažyt, tikiu Juk Meilė valdo kūnus nuostabius Tegul palaimina dangus Tą pievą, dieną ir mus abi kartu.
o va šis kūrinys mane pribloškė - pirmą kart skaitydama juokiausi ir buvau tikrai nustebus, kaip taip galima. nepajėgiau tuomet net viso perskaityt iki galo. bet vis dėl to reikėjo... man kyla klausimai, ką autores sau galvojo TAI rašydamos - ar čia pokštas, ar rimtai?... aišku, jaučiasi, kad norėta išsiskirt su netradicines meilės minėjimu, bet man atrodo, per daug pasileista, visomis prasmėmis. Per daug, autorės, per daug, garbės toks kūrinys jums nedaro. Net ir teigiant, kad čia pokštas.
1 - už tai, kad tai pavyzdys, kaip nereikėtų rašyti.
Man patiko, kad remia LGTB, patiko, kad vienas iš veikėjų yra kunigas, patiko netradicinė meilė ir daug panašių dalykų, sukurta karo atmosfera, kurio fone skleidžiasi meilė ir t.t.
Bet. Norėjosi subtilesnių priemonių, paslėptų metaforų ir panašiai, o ne tokio tiesmuko - mergyt, duok bučkį, tu aistringa ir karšta. Kaip pigiame pornografiniame romane.
2.7
1. raiška ir ar galima panaudoti kaip meilės duetą (dainą) (max 2 balai): raiška paprastutė. balansuojanti ant pokšto ir beskonybės ribos. atmetus galimai pikantiškus, bet jau mažai ką stebinančius tos pačios lyties subjektų santykius, nelabai kas ir lieka. meilė ir duetas. už tai kad Paltinienė su Ivanausku vargu ar ryžtųsi dainuoti - 1,1
2. mintis ir jos santykis su tema „šaltasis karas žemuogių pievelėje“ (max 3 balai): slysta paviršiumi. uždrausto vaisiaus ragavimas. tėvas kunigas (dėl konfesijos suabejojau) priduoda šiokio tokio dramatiškumo. pavojus gal ir kyla. bet karo dar nesimato. žemuogių ir rožinės spalvos gausa to nekompensuoja. 1,2
bendras įspūdis ir balas: Dievulis viską atleidžia, bet nuo tėvo kai ką geriau slėpti 2,3