Visatos žiedas

Uola. Už jos bedugnė.
Žemės ir dangaus riba.
Praraja liūdesio.
Keliu rankas i viršų
Stovėdamas.
Kūnu jaučiu audrą -
Suklumpu.
Tai ta vieta!
Radau!

Dangus pravirksta, krauju nuprausdamas
Kančią nevilties. Tamsa skęsta tyloje,
Aidu tik duslius žodžius atkartoja naktis,
Ištartus keleivio: "Taip, čia jis! " -
Rūku skleidžiantis svaiginančius kerus
žiedas. Trapus ir kartu nepažeidžiamas.

Nuolat rusenanti žarija vilties -
O pats juodas - dalelė visatos širdies.
Nakties paukštės skraiste uzklotas
Taip švelniai. Buvai. Atidengsiu,
Apie savąją jausmų deivę svajodamas!
Ir veksiu po kojom Žiedą Jai dovanodamas..

Kažkur.
Žemės ir dangaus riba.
Skrendu
Ištiesęs rankas.
Kūnu jaučiu audrą...
Sugrįžtu.
Suklumpu.
Mieloji, pažvelk..
Tau..