Nežinau, turbūt žiemos

Šaltis po truputį grįžta.
Mano medinė trobelė
Prastai suręsta-
Pro sienojus švilpauja vėjai.

Jie švilpauja man
Vieną po kitos
Dovydo psalmes.
Puikūs švilpikai tie vėjai.

Musės kažkokios pridususios.
Jų akys kaip Stevio Buchemio
Ir skraido jos nekoordinuotai.
Tik zyzia „žiema, žiema“

Ir mano širdį pasiekia musės ir vėjai
Koja už kojos vėl traukiu į mišką
Samanų, samanų, samanų,
Sienojams kaišyti.

Dar viena žiema išgyventi,
Aštuoneria tiek lėtai mirti.
Medus ir uogienės stiklainiuose,
Neapkars, neapkars.