***

man trošku, aš dūstu, o padaryti nieko negaliu. nėra oro, nėra laisvos materijos dar trims dešimtims sunkių įkvėpimų. rodos, skęstu, skęstu savo atliekose, savyje, skęstu viso pasaulio neišnaudotame potenciale. aš tarsi jaunas lieknas medis, tiesiu rankas aukštyn, tačiau jos perrnelyg silpnos, nepajėgia atlaikyti žiaurių, lapus draskančių šalto vėjo šuorų. šaknys įkyriai skverbiasi gilyn į drėgną, sunkią ir beorę dirvą, tačiau ir ten neramu: mane puola įvairiausių rūšių kirmėlės ir graužikai, pagaliau pasirodo, jog ir pati dirva tebuvo apgaulė, iš tiesų labiau primenanti klampų liūną. griebiuosi už liemens, stengiuosi nepasiduoti, neperlžti pusiau, neišlakstyti į tūkstančius aštrių, skaudžių atplaišų, tačiau man nelengva. oras retėja tarsi kylant į kalną, tik kvapą gniaužiantys peizažai čia neatsiveria - vietoj to, akyse ima kauptis slogi, neperregima migla, pasaulis ima panašėti į bespalvę chaotišku stiliumi nupieštą iliustraciją, sukurtą nepaprastai prislėgto, tačiau mirti nesugebančio dailininko. galbūt ir jo pirštai taip klaikiai drebėjo, kaip ir manieji? šnervės pilnos vaisinių muselių, jos slysta mano kvėpavimo takais tiesiai į plaučius, o šie vis kemšasi, kemšasi... atsikosėju išdraskytais perregimais sparneliais ir mažulytėmis kojelėmis, tačiau tai negelbėja. vietoj palengvėjimo burnoje imu jausti pasibjaurėtiną kartų gęstančios gyvybės skonį, nežinia - jų ar savosios. vėjas pakelia ir žarsto smulkų žvyrą, čaižo juo mano veidą ir kūną. oda nusėta daugybe rausvų įdrėskimų, bet skausmas jau nebejuntamas, tai - tik kadaise pažinta sąvoka, užsilikusi mano džiūstančiose, vystančiose smegenyse. išvargusį kūną ima tampyti konvulsijos, akių vokai nesuvaldomai trūkčioja, nedengdami paklaikusių akių obuolių, iš burnos per sukepusias lūpas drimba neaiškios spalvos putos. jaučiu kūno ląsteles tirpstant, lydantis į tamsią, karštą asfaltą primenančią klampynę. paskutinį kartą atsikosėju degutu. mirštu, dar vieną kartą. tyku.