Graži

Paskutiniu metu nebuvau užkliuvusi už slenksčių, stengiausi būti atidesnė ir apdairesnė.  Bet yra subjektų, kurie, žinodami mano silpnybes, stengiasi suklaidinti ir vis kiša koją. Ta koja, beje, visai ne tokia, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio. Žinoma, tobulai lakuoti jos nagučiai apibarstyti aukso dulkelėm, bet ji dvokia. Ta, kuri vis taikosi mane pargriauti kojelė šiokiadieniais dvokia farmalinu.  operacijom, bintais, vaistais, lovos režimais. Tokio pobūdžio režimai ne man, juk aš ne išskirtinė, pilkutėlė, be jokių ypatingumo žymių.

Ne. Ypatinga. Taip jaučiausi, kai buvau maža mergaitė. Ir nebūtinai tuomet, kai languotu sarafanu ir mamos aukštakulniais  kambarėlyje, kuriame slėpdavau savo paslaptis po tankiom trešnių spalvos užuolaidom žirgliodavau, lyg pirmo ryškumo žvaigždė. Užtekdavo ir užsitemptų ant galvos gelsvų pėdkelnių,  ir įsivaizdavimo, kad esu ta lietuvaitė su šiaudų pėdu glėbyje kaip ant kažkokios šokoladinių saldainių dėžutės . Galbūt iki pilnos laimės užteko ir to, kad visai nesąmoningai žinojau, jog į mane ateina gyvenimas, kuriame  teks suvaidinti ypatingą vaidmenį. Kažką padaryti. Tapti. Įvykdyti. Patirti. Ir tai bus nuostabu. Nes gyvenimas juk toks.

Ką gi. Teko. Padariau, tapau, patyriau, bet su kažkuo prasilenkiau, apsiraizgiau dygiu kokono vakuumu, pro kurio plyšį žiūrėdama šaukiau neišgirtu balsu: „eikit visi š..., kitaip nemoku“.

Jau dabar,  mėginu  keisti  ne tik savo kūdikio vystyklus, bet ir save pačią. Taigi, jokio pasiekimo, kai reiktų įpusėti,  aš tik pradedu.  Net nesugebu atsakyti į klausimą, kas gi būtų tas išlaisvinsiantis pasiekimas, kurio sodriame neišpasakyto grožio peizaže puikuotųsi mano savivertės žiedynas.  O štai čia susiduriu su paradoksu.

Liaupsės paradoksams. Paradoksai pradžiugina ir leidžia nusikvatoti. Jie paneigia žmonių sukurtas tradicijas, stereotipus paverčia niekais, o išmintį kvailyste. Paradoksuose mano Dievas.

  Kvatojuos, nes per ilgai žiūrėjau į („veidrodėli veidrodėli“) veidrodėlį apibrozdintą lyg griūvančio vaiko kelis, ne kartą drykstelėtą pasiutusios katės nagučiais. Kreivas veidrodis. Supraskite, tai kaip ypač nuvalkiotą, bet, metaforą. O realybėje teko į vieną tokių žiūrėti.  Ir taip liesa jame atrodžiau kaip višta už rublį dešimt. (Tai mano amžinatilsį mamytės posakis.) Nuo per ilgo žiūrėjimo ne į save, o į veidrodį ir dar kreivą, mano žvilgsnis apsiprato, o tai beveik tolygu atbukimui,  per daug nesidairydama į kitokio suvokimo pasaulius, nepriimdama tiesos, kad gali būti kitaip, įtikėjau, kad tas iškreiptumas ir yra tiesa. O tai reiškė tik viena – šiam pasauliui netinku, netelpu į bendrą nusisekusiųjų kadrą, geriausiu atveju kažkur dešimtoje eilėje kyšo mano pakaušis. Tai kokios gi čia kovos už save ir artimųjų gerovę, koks veržimasis pirmyn, tobulumo link? Apsisnargliavimas ir tiek.

Tačiau kartą pasirodė jis. Akmuo. kiek mažesnis už puntuką,  vandenyje neskendo ir plūduriavo kažkur, matyt mano sielos pakrantėje.  Privalėjau jį paglostyti. Sapne.

O į realų, kasdienį,  ir betrupantį gyvenimą atėjo  neprieštaringas ir nekomplikuotas paprastumas.  Žinoma, kad  sapno neužteko, glostančio viltimi, kuriame išgelbėjimas, arba Dievas pasirodė be priekinio danties. Kodėl taip nevykusiai, pamaniau? Šiaip sau, pasakė, kad išmoktum priimti Mane Tokį, Koks esu. Kad pagaliau suprastum, jog esi sukurta taip, kaip panorėjau Aš.

Išeitis tebuvo priimti save tokią, kokia esu. Ir ne tik priimti.  Paglostyti, bakstelti išsausėjusiu, bet vis dar grakščiu piršteliu į veidrodį be rėmų. Išsiskleisti. Aš graži.

  Skleidžiuos. Pliumpt iš įšalusio vidinio švarko kišenės  akies krašteliu nurieda visai neveidmainiška ašara. Išoperuota skeveldra. Ristele peršoku per visus popierinius, apmusijusius ir suglamžytus slenksčius už kurių sveiko proto žmogui nė nepagalvotų užkliūti.

  Labiausiai patinka žinoti, kad, jei ir esu nevykėlė, tai ypatingesnės nevykėlės nėra. Kai tik nustoju spoksoti ir pavydėti pasaulio“ grožiui“ ir lygintis su krauju įsigėrusiais viršeliais, sugrįžta, kaip kadais, vaikystėje, su kiekvienu nauju rytu, sekmadienio popietėm, gardžiais pietumis ir darželio kasdienybe gyvenimas ir tikėjimas tuo,  kad man, artėjančiai prie keturiasdešimties  prieš akis yra  ne tik akiniai.