Koridorius, pirmasis kambarys

Henrikas stovėjo koridoriuje, kurio galo nematyti. Jame nebuvo jokių šviesos skleidimo prietaisų, tačiau viskas buvo vienodai apšviesta. Jo šešėlis kažkur dingo.
Per visą ilgumą raudonas kilimas buvo išklotas, kuris kvepėjo braškėmis ir raibuliavo lyg vanduo. Visai nekeista, tik džiugu ir nerimastinga.

Sienose ir kairėje, ir dešinėje kas metrą durys, be rėmų ir rankenų, stūksojo. Jų juodumas vargino, o supančių jas sienų baltumas sukurdavo kontrastą, kuris magnetizavo mano rankas prie spalvas skiriančios ribos.

Lubų nebuvo. Ten nebuvo nieko, kiek sunku įsivaizduoti, bet jei to nebandysi įsivaizduosi tai tai ir būs tai ko ten nėra. Visai nepainu, bet ir reikšminga.

Pažvelgiau į žemyn norėdamas pamatyti kojas. Hmm, jų nebuvo. Ištiesiau rankas, aš jas jutau, bet jų nemačiau.

Tuo momentu kilimas suraibuliavo stipriau ir magnetinis laukas prie durų sustiprėjo. Savo nuostabai pradėjau laižyti durys. Tikras skanėstas, niekad to neesu ragavęs.

Durys dingo. Mano tinklainę pasiekė to kambario turinys. Negali būti. Tai kas ten yra tiesiog negali egzistuoti, todėl nusprendžiau ištraukti akį, ją papurtyti, nes kartais ten prisirenka visokių senų vaizdų ir jie perdengia vienas kitą. Kiek pakračiau ją, iš jos pasklido vos matomi šviesos spindulėliai ir tie kurie pataikė į juodą sieną ten ir liko: štai viena iš vaikystės, štai ir mano rankų paveikslėlis, o štai ir kažkokia garbanota pilis su pilka mergaitė. Įstačiau akį atgal.

Kur kas geriau. Iš naujo pažvelgiau į kambario turinį. Tas pats kilimas tik dabar jis mėlynas ir banguoja aukštais kalniukais su šlaitais iš purslos, o jų viršūnės pažaboję nedideli laiveliai šoka bangų ritmu.

Laiveliai nepaprasti, jie tokie: paprasti buriniai laiveliai be burių, kuriuose vietoj rangauto stovi žmogiškas skeletas. Griaučiai visur mirę, bet skirtingi pagal savo spalvą, stovėjimo pozą ir turimų kaulų kiekį.

Tokiu laivelių marios, o kilimo ribos aplenkia horizontą.

Prisiliečiu su savo neegzistuojančiomis rankomis prie vieno iš vandens žokėjų ir kažkas nepaprasto atsitiko man. Sugėriau jo jo aš gyvenimą. Taip kaip jis gyveno taip ir aš nugyvenau, bet tik mirus jam aš grįžau čia.

Skanu buvo ir išmokau daug ką, jo patirtis tapo mano, jo atsiminimai atiteko man.

Paragavau dar vieną. Visai neblogai, bet ne taip skanu, nes daug skausmo patyrė šie berankiai griaučiai ir tapau aš silpnesnis.

Radau vėl sveikus, aukštus ir stiprius griaučius. Tai bent gardu buvo. Gerų dalykų išmokau.

Taip Henrikas valgė kol patiekalai pradėjo kartotis ir vis rėčiau pasitaikydavo neragautas skanėstas. Pabodus ryti jis liovėsi ryti.

Štai kokias išvadas jis padarė: gyvenimo prasmės nėra, todėl kiekvienas iš jų nesąmoningai nusprendė savąją; optimistai gyvavo laimingiausiai.