Mano banalybė

Kol gyvenau norėjau
užrašyt ant sudžiuvusių liepžiedžių
niekuomet nepravirkstančiom ašarom
savo būties trapumą
kol gyvenau
nebijojau
slidžiu moliu užglaistytos
mirtimi
bedugnės
nes  nežinojau
dar buvau link Esu
veidrodiniais rytais
tarp blakstienų supaus ir svajonių


Kol nenumiriau mirsiu
nes taip pasakei
išsipildys apspjaudytas žodis
Kol nenumiriau eisiu
link savo būties
sutrupėti
Sudžiuvusiais
liepžiedžiais