dar nenuimki, mama, stalo ...

... dar nenuimki,
mama, stalo –
jis kvepia duona,
rudeniu, žeme,
kai gruodis tyliai,
tarsi aidas
takus užpusto

mūs senam kieme

naktį nueikim
aplankyti beržus,
širdim sušildyt
apsnigtus laukus –
čia mėnesienoj
loja šunys,
kai pasakos
sugrįžta į namus,

ir žvaigždės krinta
ne pro laiką
pažvelgt į mūsų
vaikiškus sapnus- - -
- - -gal jos sidabrą
barsto tam į plaukus,
kad jaustume
prabėgančius metus . . .