Interviu su Zombiu

Petras Dumbliauskas

Interviu su Zombiu

Lengvai išprotėjęs Šarūnas Zombis, jau kuris laikas terorizavęs visuomenę savo būsimais sprogdinimais, tačiau kol kas apsiribodavęs tik smirdančių bombų – pirdesių mėtymu, vėl rengia naują pasityčiojimo iš visuomenės akciją – siaubo meno parodą “Kapinių pamaina”. Visus tuos, kam brangus kiekvienas kraujo lašas, Šarūnas kviečia į parodos atidarymą gegužės 7 dieną, 16 valandą  Alytaus kraštotyros muziejuje. Ta proga žurnalistas Petras Dumbliauskas ryžosi iki šiol negirdėtam neregėtam žygiui – nusileisti į tamsiuosius Alytaus miesto požemius ir susitikti su pačiu piktuoju Zombiu (ko nepadarysi vardan liaudies gerovės, tačiau man už tai nemoka). Iš pradžių Zombis sutiko mane gana įtariai, tačiau automatinio ginklo vamzdis nustojo liesti mano pakaušį tik tada, kai parodžiau laikraščio Kapinių pamaina korespondento pažymėjimą. – Jau maniau, kad vėl čia lenda tos skandalingosios Vakaro žinių mergelės, - teisinosi  Zombis. Prisipažinsiu, kad buvau nuviltas Zombio rūsio interjeru, nes iš gausybės gandų buvau susidaręs įspūdį apie nesuskaičiuojamą kiekį kaukolių, keistai sudarkytų skeletų, kankinimo įrankių, įmantrių giljotinų, tuo tarpu ant kuklaus rašomojo stalo baltavo tik viena kaukolė, pleveno keletas žvakių ir puikavosi mėgiamas Zombio nupjautavamzdis, šaudantis sprogstančiomis kulkomis, o ant sienos kabėjo Winnetou portretas bei dar keletas automatinių ginklų. Kai išreiškiau Zombiui savo nusivylimą, šis atrėžė: O ko tu tikėjaisi, gal Disneilendo? Pirmieji klausimai Šarūnui buvo gan banalūs: kodėl jis piešia tokius blogus dalykus, kai aplinkui tiek daug blogio. Nejau manai, kad piešiu kopūstus, kai galiu imtis įdomesnių temų – juoktis iš blogio – atsakė Šarūnas. Todėl man kilo mintis, ar kartais ši paroda nėra bandymas taisyti pasaulį? – O ne, - nusikvatojo Šarūnas, - pasaulis  toks blogas, kad pataisyti jo neįmanoma, galima jį jau tik susprogdinti. Į klausimą, ar paroda kartais nėra vienas žadėtų jo sprogdinimų, jis atsakė, kad jo viduriai dar negamina tokių dujų, kurios sudrebintų pasaulį.  – Bučiuotumėt jūs man kanopas, jei mano viduriai gamintų tokias nuodingas dujas – aš tik pyrst, pyrst ir krinta kaziolai... Gal net naujų kalėjimų Lietuvoje nereikėtų statyti. Kokiam stiliui priskirtini parodoje eksponuojami pirdesiai? Į avangardą nepretenduojame, apskritai šiais laikais tokio žodžio mene vartoti nederėtų, nes jau viskas seniai pasakyta. Pripiešėm ir tiek. Šiuos grafikos darbus galima laikyti postmodernistiniais, kadangi jie įtakoti siaubo filmų, atitinkamos literatūros ir folkloro. Kokie autoriai labiausiai įtakojo Zombio kūrybą? Tokių galima vardinti labai daug, todėl paminėsiu keletą – Howard Philip Lovecraft, Montegiu Rhodes James, Dario Argento, Tomasz Beksinski. Mėgo jis ir lietuviško Videokauko laidas. Beje, parodoje eksponuojami ne tik Zombio kūriniai, prie parodos daug prisidėjo ir Algirdas bei Remigijus Gataveckai. Tik Zombio grafika piešta tušu, o jų – pieštuku.  Taip mums besikalbant, į kambarį tyliai įšliaužė milžiniškas krokodilas, kuris savo piktomis akimis ėmė žiūrėti į mane. – Ramiau, Vladai, čia savas – sudraudė jį Zombis ir krokodilas stryktelėjo ant sofos ir išsitiesęs suakmenėjo. – Kadangi dabar įsigalėjo zoofilija, tai ir aš nusprendžiau neatsilikti nuo mados ir tapti gyvūnų mylėtoju – įsigijau krokodilą. Jau koks protingas tas mano žvėrelis – visą dieną miega ant sofos arba vonioje, o naktį pats apsirūpina žmogiena ir dar savo šeimininkui kokį kasnelį parneša. Ar dar nebuvo pas jus užbėgęs mano krokaitis? – nusijuokė Zombis – pavadinau jį Vladu. Čia aš įsiterpiau ir paklausiau, ar tai Drakulos garbei.  O ne, tai Maskvos operos teatro įkaitų dramos laureato garbei. Kiek patylėjęs, ryžausi dar vienam sunkiam klausimui, o kodėl taip ilgai niekam nepavyksta likviduoti paties Zombio? Čia Zombis keistai pasižiūrėjo į mane ir nusikvatojo – Kvaily, juk aš miręs! Kaip galima nužudyti numirėlį, gal sidabro kulkomis. Bet štai laikrodis išmušė 12 ir Zombis ėmė ruoštis medžioklei. Mane jis griebė už gerklės ir įdėjęs į kišenę 6 Lt (ugniniam vandeniui)  stipriu spyriu į užpakalį išstūmė mane lauk. Ir vėl teko ilgai klaidžioti požemiais, kol išlindau pro kanalizacijos vamzdį prie parduotuvės “Pigiau kubyzdelio”. Pagaliau mano pasaulis! Blankiai švietė parduotuvės neonas, aikštelėje mašinose tyliai kudakavo banditai. Kaip smagu!