Laiškai Zofijai VI

Miela Zofija.

Kaip malonu, kad atsiuntei man naują mašinėlę. Tu puikiai žinai, kaip aš jas mėgstu. Ant mano palangės jų gal dvidešimt. Dauguma gerokai nuklotos dulkėmis, nes aš vis pamirštu jas nuvalyti. O jeigu prisimenu, tai tuomet jau būnu pririštas prie lovos, kaip žinai, sanitarai manęs dar vis nemėgsta (o dar tos nelemtos pažymos iš įvairių tarnybų vis beplaukiančios ir žeminančios mano garbę ir orumą, kada nors aš visus paduosiu į teismą, visus, kurie manęs nemėgsta), ir tokiu būdu vėlgi negaliu jų nuvalyti. Bet nežiūrint į tai (juk tai viso labo smulkmena, ar ne?), jos visos man labai patinka, o ši naujoji – už visas nuostabiausia.

Kartais pagalvoju, kaip būtų gerai, jei jos visos būtų tikros, arba aš būčiau toks mažas, kad į jas tilpčiau. Kiek nuostabių valandų ir popiečių praleisčiau jų viduje! Į kokias vietas svajonėse galėčiau nukakti!

Beje, apie svajones. Čia ligoninėje man pavyko surepetuoti vieną iš daugybės mano pjesių ir aš joje atlikau kone pagrindinį vaidmenį, svajojau apie masinį rodymą ligoninės personalui ir pacientams, o vėliau gal ir kitoms giminingoms įstaigoms, bet, deja, mūsų pasirodymą uždraudė administracija, net nemačiusi paties veikalo, tuo pretekstu, kad ligoninės palatą mes pavertėme, jų žodžiais tariant, velniai žino kuo, be leidimo į kitą vietą perstatėme duris bei pakabinome kitur šviestuvą. Dar daug kitų priekabių įžiūrėjo mūsų nesankcionuotoje veikloje ir ją grubiausiu būdu uždraudė. Bet aš labai nenusimenu, nes vieną vienintelį kartą mes vis tik suvaidinome, tiesa, stebėjo tik vienas sanitaras ir keli bičiuliai iš gretimos palatos. Aš vaidinau puikiai. Nors to man niekas nesakė, bet aš mačiau, kokį įspūdį jiems paliko mano vaidyba.
Beje, girdėjau, (pats neskaičiau, nes esu pririštas), kad sudaryti sąrašai tų, kurie eis pirmi su kažkuo kariauti, ir tame garbingame sąraše galėsi matyti ir mano pavardę. Tad nesu beviltiškas, mano gyvenime kaip visada labai daug šviesulių ir nėra laiko liūdėti.

Tavo Makalojus