„Žydinti vyšnios šakele!“. Eilėraščiai. V., 2015 m.

Jonas Baranauskas. „Žydinti vyšnios šakele!“. Eilėraščiai. V., 2015 m.:

„Lituanikos“ sparnai

Darius ir Girėnas
Rado laisvės šalį
Ir iš jos pradėjo
Didvyrišką kelią.

Skrido per Atlantą –
Rūstų vandenyną
Paskutinį kartą
Į vilties žemyną.,, Lituanikos“ sparnai
Mokit mokit amžinai
Keiskit vandenyną
Į vilties žemyną.,, Lituanikos“ sparnai,
Mokit mokit amžinai –
Į vilties padangę,
Į tėvynę brangią.
____________________
 
Tu uždek ugnelę –
Pakartoki kelią,
Amžiams nužymėtą
Didvyrių vardais. 
 
 
Atkūriau tik dalį 2012 metais, parašiau ~1986 m. 

---

 

Stebuklas

Mano žingsnis nei per ilgas, nei per trumpas,
o tik toks, koks žengiant per,, Olimpą“,
kuriame kojos neklimpsta,
nes grindys – tai linoleumas
ir labai šlepsi basi padai,
per jį plostuojant.

Bėdos čia būtų nedaug,
bet dabar naktis,
ir bėdų yra kelios:
trukdau miegoti saviškiams,
o netrukdyti negaliu,
nes įjungta varomoji jėga,
kuri mane verčia
nuolatos eiti.
Šitaip mane varinėja
KGB niekšai nuotoliniu būdu.

Šis ėjimas, tai ne grimas, o tikrovė.
Ir ne vėjas, o kentėjimas be galo.
Ir Temidė blogo daigo neišrovė,
Ir nėra jokių paliaubų nei finalo. 
 
Vilniuje, 2013 m.   
 

---

Tu rūpi!

Kas man rūpi, tai ne upė,
Miela žmona.
Švento Rašto nei eilutės aš nevertas.
Ir ne dangui – oi, kaip gaila! –
Aš sutvertas,
Tik esu dar nei paleistas, nei pakartas.
Kaip Sebastijonas aš pervẽrtas.

Bet tikiuosi, kad dar bus nors vienas kartas,
Dėl kurio aš iš tikrųjų Tau sutvertas.

O už tilto laukė laimė ir malonė.
Čia įdegusi mauduolė vaikštinėjo.
Ji ne man savuoju kūnu daug padėjo.
Tuo dorovei ir skaistybei nusidėjo –
Su kitu nuo šios pakrantės ji išėjo.

O ant tilto
Kėgėbistai man užrašė,
Kad jau neičiau aš į kitą upės krantą –
Bet jie nieko apie meilę nesupranta.
Tik praeina tyliu veidu jų balvonai,
O viena praeinančioji man pasakė –,, Labas, Jonai! “ 
 
Vilniuje, 2014 m.  

---

Absurdo filmas ir realija

Šitas menas į mane daug metų ėjo,
Kai ėjau į nudėvėtą rusų kiną.
Bet, deja, ikšiol neprasidėjo
Mūsų kinas apie Palestriną.

Gerbiamasis, tavo dekadansas
Visą tautą veda į bedugnę.
--------------------------------
Duok man, niekše, dar nors vieną šansą –
Tu nemyli, o tik kurstai ugnį.

Kas tau davė šitą vardą, Ugne saule,
Nuo kurio nėra toliau man žingsnio.
Bet vis tiek aš eisiu į pasaulį
Ir ne vieną taką dar išminsiu.

Eik į kiną, mielas Jonai Palestrina,
Jau užtemdytas šviesios dienos ekranas.
-----------------------------------------------
KGB mane ikšiolei dar kankina,
Tai todėl nerūpi kino menas.

Proponuoja jau mane nušauti,
Ir gaujelės nieks neareštuoja.
Prokuroras žiūri tik į saują
Ir visuomenei apie mane meluoja.

Jam tiesa išvis neegzistuoja. 
 

Vilniuje, 2014 m. lapkritis 

---

  
Ak, Violeta!

Nieko man nežadėjai,
gėle ir Violeta.
Pats pasiėmiau,
ko norėjau –
kaip karūną
Dievo Motinos katedroje,
kuri
tekančios upės salelėje
tebestovi.

Ir tuo labai nusidėjau,
kad tėvynę per daug mylėjau.
Bet kitaip tada negalėjau,
kai tokių kaip aš dar reikėjo.

Ak Violeta!
Pabaigiau vyną man žadėtą –
kai ėmiau, ko norėjau,
kitai dienai nepasidėjau.

Ak Violeta, Violeta!
Mane, seniai nugalėtą,
KGB gaujelė kankina,
paskutinei kelionei brandina,
kaip vyną. 
 
Vilniuje, 2014 m. 
 

---

 
Akių spindesys

Aš mačiau
kaip džiaugiasi vaikas.

Gavęs „geležėlę“,
jis delnais net akis sau prisidengė,
o pro praskleistus pirštelius
matėsi šmaikščios jo akys,
didžiausiu džiaugsmu spindėdamos.

Toji „geležėlė“
tai buvo permatoma stiklo statinė
nuo medus,
pilna vertingų monetų
ledams ir kokteiliams –
jo šventadienio progai
nuo tėvo,
kursai monetas rinko,
taip pat džiaugdamasis,
būsimuoju džiugesiu. 
 
Vilniuje, 2013. IX. 21 

---

Angelas Užupy trimituoja

Juodas angelas Užupy stovi.
Bet jis baltas lyg marmuras.
Laimina miestą
kaip Kristus Rio de Ženeire.

Ateinu čia atsigerti
dangaus erdvės
ir stabtelėti vietoje, kurioje stovėjo
šventojo Juozapo bažnyčia.

Tu tyčia,
neklystančioji Madona,
mane atvedi į šią bažnyčią,
kurioje laisvės angelas trimituoja,
o mergaitės
į lūpas bučiuoja
ir nemeluoja
papėdėje.

Gal tik lietus ir vėjas atsimins,
kad ir aš tai mačiau,
nuo dangaus mėlynumo svaigdamas.

Sutrimituoja angelas,
sparnus praskleidęs,
sutrimituoja.
Jis ir arkangelas,
rojaus pasiuntinys besišypsantiems
ir pravažiuojančioms mašinoms.
Trimituoja Užupio tylą,
niekada nenutyla. 
 
Vilniuje, 2013. IX. 11  
 

---

Apginkite mane

Apginkit mane.
Baisus žmogėdra
kankina mane
kankinančia būsena
ir aš neturiu kur
pasidėti.

Žalias klevo lapas
nepadeda man nė kiek.
Jūs padėkite,
laimingieji žmonės.

Neikite į mane, o į tą,
kuris įjungia kankinimo būseną,
ir neišjungia. 
 
Vilniuje, 2013 m. rugpjūtis   

---

Ar dar nori, karaliene, balto sniego?

Ar dar nori, karaliene, mano žodžių?
Gal užtenka šito smurto begalinio!
Gal užtenka šitai dienai džiaugsmo odžių,
Reikia vėjo jau į krantą atgalinio.

Negi jūros šitas vėjas tau nešaltas?
Ir krūtinės savo šuoru neužliečia!
Atlapojai, tarsi sniegą, nuolat baltą,
Tai ir liečia ką tik nori, kas nešalta.

Mirguliuoja šiltą naktį juodas krantas –
Kaip ten linksma, mano miela ir brangioji,
Mano norų tavo akys nesupranta –
Aš meldžiu, o tu į viską – tik numoji.

Duok man Dieve, nuodėmingą vakarienę –
Vaišių stalą, pilną vynuogių ir gerti
Ir merginą nuodėmingai pramogauti,
Tarsi žvaigždę tylią naktį – nuolat kaltą.

Jei nebus kryptingo vėjo į krantinę,
Tai alsuos man tavo lūpos
Į krūtinę. 
 
Vilniuje, 2012 metai  

---

Aš užkalbinsiu

Aš išeisiu į vakaro gatvę,
Kurią man užtverti mėgina
Ir užmiršiu ankstyvą senatvę,
Ir užkalbinsiu skaisčią merginą.

Jauną linksmą, kuri kleketuoja,
Pirmą gražią plaštakę naktinę –
Dar ir tą, kuri daug sumeluoja
Nepažįstamą,
Ir paskutinę. 
 
Vilniuje, 2013 m. gegužė 

---

Atitolink

Kai lietus barbena į langą
aš suprantu,
kad žmonija
tobulai išradinga –
pasistatė namus
su stogu,
ir su langu,
per kurį šviesu
ir šaltis neprasiskverbia.

Ir tai ne viskas.
Atrado dar ir minčių skaitytuvą
bei kankinimo mašiną,
veikiančią per dideliausią atstumą.

Viešpatie,
nubausk tą gaujelę,
atitolink už žemės ribų,
kurie mane kankina. 
  
Vilniuje, 2013.X.18 

---

 
Atsegiau

Kažkodėl
plaukti laivu
yra gera.

Bet mažai bemačiau
laivuojamą triumą
su kajutėmis ir stiuardu.

Tik valtele plaukiojau iki soties,
į kurią tyliai sunkias vanduo,
bet galima jį išsemti.

Ką čia kalbėti
apie pabodusį vandenį,
kai yra jo ir bus
žymiai daugiau,
negu, tarkim, Nigerijoje.

Aš paleisdavau valties irklus
į banguojančią mėlyną gelmę
atsegdavau jai
liemenėlę.

Ir delnai sužinojo ir matė
koks nuostabus
yra ežeras.
Kiek norėjo,
tiek visko gavo
laivininkas.

Argi šitai ne laivas?
Netgi toks,
kokio man jau nebus,
ir nebėra. 
  

---

 
Atsigręžk į mane!

Vakar aš nežinojau,
Vakar nesupratau,
Kad neateis pavojus,
Kurį žadėjau tau.

Šiañdien diena apniukus.
Tik nuo tavęs šviesu,
Bet šviesa nusisukus
Ir be jos man baisu.

Noriu tave užkalbint,
Noriu surast žodžius,
Noriu meilę išgelbėt
Ir mylėt iš pradžių.

Noriu tave užkalbint,
Bet neleidžia kažkas –
Mūsų meilę išgelbėt
Tu galėtum tik pats. 
  

1987 metai   

---

Atsigręžk, lelijėle!

Atsigręžk į mane, lelijėle,
ir parodyk man
savo akelių gėlę,
mergužėle.

Daug mačiau aš gėlelių,
skyniau žalią šakelę –
tik tavo akys
ta gėlė gražiausia.
Atsigręžk
ir paklauski,, Ką jūs veiksit ateinančią vasarą,
kai gėlių sužaliuos
visa jūra? “

Tave pamačiau
nueinančią.
Dar noriu
pamatyti veidelį.
Atsigręžk  
 
Vilniuje, 2013 m. 

---

Be gyvenimo rūdžių

Matau – žaidžia vaikas.
Melsvi marškinėliai
ir mėlynos akys,
ir dangus toksai geras.
Šokinėja jo rankomis
saulės zuikučiai,
tyliai kalba širdelė
girdžiu.
Ir skrajoja drugys,
sparneliu jam kliudydamas skruostą.
Girdžiu
gerą šiltą balselį
be gyvenimo rūdžių –
ir man ima belstis širdis. 

Spausdintas „Vasarvidžio laisvėje“, 1990 m.  
 

---

 
Bent žvilgsniu!

Na ir ką?!
Atrodo, kad viskas.
Išgėriau kavos,
pamačiau panelių kojas ir plaukus.

Tai negi jau galima mirti,
jei viskas!

Neviskas!,
kol švies saulės diskas.
Nes gyventi dar verta
nors kartą.

Reikia viskuo pasisotinti,
ir išragauti
bent žvilgsniu.

Tik jei būčiau žinojęs,
kad kankins KGB bangomis,
nebūčiau sutikęs
nė kavos čia išgerti –
kur yrà KGB.

Bet jie pasiektų bangom,
nežinau kur.
Gal ir ten,
kur baigiasi geležinkelio bėgiai.

Nėra kam atsakinėti
į šitokius klausimus. 
 
Vilniuje, 2014 m.  

---

Betgi laivo baltos burės jau iškeltos!

Sėsk į mano barkentiną, mano dona,
Tavo plaukus, tarsi burę, liečia vėjas –
Baltą burę vėjas varo mums į jūrą,
Ar tu žiūri į mane, ar tu nežiūri.

Aš šio balto laivo kapitonas
Duodu ženklą tolintis nuo kranto –
Tavo juokas barkentinai davė toną,
Ką jai sako ir įsako – ji supranta.

Dar tu nori pasakyti viso gero,
Betgi laivo visos burės jau iškeltos –
Ir jūreiviai laivo trapą atidaro,
Ir stiuardas duoda ranką, ir nešalta.

Mes išplaukiam tiesiai šviesiai į pasaulį.
Vandenynas iš sidabro bus banguotas,
Po dangum bus mūsų puota, ir po saule,
Ir lietus, mieloji mano, bus tau duotas.

Betgi laivas tavo lobį nugramzdino.
Plūduriavo lyg vainikas nepaskendęs
Ir žuvėdrą apsvaiginęs,
Ir paskendęs.

Šito laivo baltas triumas visgi matė
Basą žingsnį ir kvatojimą be galo,
Ką slėpei, deja, ir man tai pasimatė –
Matė gėdą nesibaigiančio finalo.

Šitas laivas tavo lobį nugramzdino.
Plūduriavo vandenyne nepaskendęs
Ir žuvėdrą apsvaiginęs,
Ir paskendęs. 

Kitą dieną

Nuodėminga ir begėdė saulė teka,
Ji raudona, tarsi šviečiantis žibintas,
Bet vis tiek man nesimato jūros tako,
Nors iš vakaro šis takas jau numintas.

Vandenyne saulė gėdą paskandina,
Savo gėdą, tokią gražią, tyliai slepia,
Tai todėl, kad ji beprotiškai raudona,
Tai todėl ir jokio tako nesimato,
Mano dona.

Nuodėminga saulė tyliai teka.
Ji skaisti ir velniškai raudona.
Tu žinai, kad tavo lobis atiteko
Šito laivo kapitonui, mano dona.

Ar jutai, kaip vėjas užpūtė krūtinę.
Šitoks vėjas tik ant denio gaiviai plaka –
Burę plaka ir atvaro į krantinę –
Ak tu Dieve, į kelionę paskutinę.

Šito laivo baltas triumas daug ką matė.
Nesakyk, kad tavo juoko nei nebuvo.
Jei manai, kad šio nusikaltimo nieks nematė,
Tai ir iš tikrųjų jo nebuvo.

Baltą burę vėjas plaka kaip ir plaukus,
Šiltas vėjas tau įlindo prie krūtinės –
Tu buvai beveik nuoga toli nuplaukus
Į šią vasarą kelionę paskutinę.

Kitą metą vėl keliausim jūros plotais
Ir saulėtais, ir lietingais, ir miglotais.
Kai nebus melsvoj padangėj paukščių tako –
Vien tik burę šiltas vėjas tyliai plaka. 
 
  
Vilniuje, 2012 metai  
 

---

  
Boružėle, patark

Ką man sugalvoti,
kad KGB gaujelę pergudraučiau?

Bet kaip tai
gali būti įmanoma,
kai jie seka
visas mano mintis
ir suseka net ir tyliausias.

Patark man boružėle,
lipanti žolės stiebeliu į viršų
ir nežinanti,
kad tuoj prilips viršų,
ir baigsis kelionė aukštyn,
o į dangų kopėčių
nebus. 
 
2013.X.28  

---

Braidysiu

Niekaip neišbrendu iš jūros.
Vaikštau vandenyje
kaip rojaus soduose.
Matau briliantinį vandenį.
Padūmavusioje tolumoje
jis susilieja su dievišku dangumi.

Merginos
atbrenda maudytis,
nuodėmės nebijodamos
rodytis nuogos.

Saulės spinduliuose
ošiančios tyška bangos.
Tyška aukštos viena po kitos,
dūžta į mane ir į jas,
ir į krantą
brangesnės nei stiklas,
Stiklių gatvėje pagamintas
Vilniuje.

Vanduo lyg gyvybės pradmuo
skleidžia žalzganą gaivą po kūną,
ir jo užtenka
visai plačiai pakrantei,
kurioje apstybė
laimingų vasarvidžio poilsiautojų.

Braidysiu
kol nusibos.
Bet ir žiema jau praėjo,
o aš vis jūroje maudaus,
tūnodamas namuose. 
 
Tai toksai mano vaidmuo
jūroje ir pakrantėje.
Kaip žirnis prie tako –
visi menža,
visi trempia. 
 
2013.IX.4 

---

Brovėsi pro langą

Po mūsų
senojo buto langu
iš abipus augo vešlių jazminų.

Jie įžūliai
savo lapais ir šakomis brovėsi į vidų
kaip plėšikai,
ir nebuvo lygaus jiems kvapo.

Rodės pasaka mūsų butas,
baltųjų žiedų išpuoštas.

Kai nūdien atėjau čia žydėjimo metą,
jazmino jau nebebuvo.
Ir langas užvertas,
ir jau nebe mes čia gyvename.

Štai butas be atdaro lango ir jazmino –
negyvenamas. 
 
Vilniuje, 2013 m. 

---

 
Būdavo vasara su tavimi

Dužo bangos į gėlėtąją pakrantę.
Tu stovėjai daug įbridus jūros tolin,
vandeny,
kurs švarus per amžius kaip ir oras.

Nusiprausiau ir aš tame vandenyje.
Bet niekas taip neišprausė manęs
kaip apsikabinimas vakarui prisiartinus.

O kai stovėjai daug įbridus jūros tolin,
vandeny,
kurs per amžius švarus,
tai užliedavo tas šaltas jūros vanduo
tavo esmę.
Tada krūptelėdavai tarsi nuo žaibo,
o mane imdavo juokas
kaip vanduo tave šitaip žaismingai išgąsdina.

Nusiprausėm banguojančiu vandeniu
ir lipom į krantą,
kuriame laukė saulėtas smėlis,
limpantis tau prie įdegusio, nuolat geidžiamo kūno.

_____________________

O į krantą bridau
tau iš paskos,
kaip musulmonų mergaitė,
kuri privalo eiti atsilikus nuo vyro
penketą metrų. 
 
Bet aš buvau tiek arti tavęs,
kad pliaukštelėjau per užpakaliuką,
gražiausią Palangoje.

Negana to,
kažkas tarė „Gražu“,
žiūrėdamas, šypsodamas, tavęs pavydėdamas,
negalintis taip arti prie tokios prisišlieti.
O aš galėjau daryti ką noriu,
per vasarą.  

 

---

 
Buduaro šviesa

Man patinka žalias klevo lapas,
Jo pavėsis mudviejų mieste –
Po lietaus, kai žemė tyliai šneka,
Žemė šneka mudviejų mieste.

Man patinka žemės piligrimai,
Iš dangaus ateinanti tiesa.
Man patinka Mieželaičio rimai.
Buduaro gundanti šviesa.

Buduaro tiesą tu pažįsti.
Dar ir šviesą užiebi nakčia.
Mylimoji, nebijok paklysti –
Adaryk duris man paslapčia.


Vilniuje, 2013.V.24 

---

Bus tau!

Dar žodis,
ir bus numautos tau kelnaitės!
Baltos tarsi sniegas ir kaip kraitis.

Tai žinosi
kaip iš vargšo ir rimtuolio juoktis,
kurs tau ranką pabučiuoja tuoktis
ir tik,, oi“ temoka pasakyti,
į tave apnuogintą pažvelgęs pirmą sykį –
tavo nuostabiuos apartamentuos.
Į kuriuos užeiti aš buvau nevertas.
Bet metei man pragaištingą burtą,
dėl kurio aš pragarui sukurtas,
burtą gundantį ir netgi žiaurų,
peržengei per rubikoną sriaunų –
aš tepamačiau tik tavo stebuklingas kojas
ir kaip tik už tai nežemiškai dėkoju.

Nes nėra didesnio sielai peno,
dėl kurio nupuolusis žmogus gyvena.

Tai tik tiek yra, yra jau viskas,
Kaip mėnulio ir kaip saulės diskas.
Visą šviesą tu viena užstojai –
Tai dabar žinai, kas tavo kojos. 
 

---

 
Ciklas apie tai 
 
Jaunystės dainos 
 

Spindėjimas nekaltas

Tavo sniegas nuolat baltas,
Jo spindėjimas nekaltas –
Tai krūtinė nežabota,
Nuo manęs neatribota.

Vis matau aš tavo sniegą,
Visad baltą –
Visad geidžiamą ir šaltą,
Ir nekaltą.

Ko toks baltas tavo veidas
Ir krūtinė
Nors jau saulė nusileido
Paskutinė.

Ar kas gali nenorėti
Šito sniego nuolat šalto –
Jo spindėjimo nekalto
Ir man visad balto balto.

Savo ranką neuždėjau
Tavo sniego kur šaltumas –
Jo spindėjimo norėjau,
Bet ne tu man.

Duok man sniegą šitą baltą
Ir jo spindesį nekaltą –
Tau nereikia, ir per daug jo,
Juo dalinkis kiek man reikia.

Tai galbūt jau paskutinis
Mano noras –
Paskutinis į šią žemę
Meteoras. 
  

---

 
Ir liepsnojantį raudoną

Negana kas buvo vakar,
Šiandien vėl tur saulė šviesti,
Žiburėlį turi tiesti,
Tarsi šaką.

Tu matai tą saulės diską –
Ligi žemės skaisčiai tviska.
Viskas tau, brangioji mano,
Tik ne tam, kas neišmano.

Aš tau duosiu gerą toną –
Žydrą dangų, ir geltoną,
Ir liepsnojantį raudoną,
Mano dona.

Tavo sniegas nuolat baltas,
Jo spindėjimas nekaltas –
Tai krūtinė nežabota,
Nuo manęs neatribota.

Neužtvenksi šio lėkimo
Į bekraštį vandenyną,
Kur išgerti jį mėgina,
Tarsi vyną.

Tarsi vyną, ir raudoną,
Gersiu lūpas tavo, dona,
Ir nebus jau žemei krašto,
Nei šio rašto. 
 

---

 
Tu žinai

Man vis tiek nepučia vėjas,
Nors ir šalta, ir jau vėlu.
Ir kai ranką neuždėjau
Kur norėjau.

Tu žinai kas viltį teikia
Ir daug aiškinti nereikia –
Juk matai, kad žmonės peikia,
Kas nereikia.

Nuolat geria saldų vyną,
Kas nevertas.
Ir negauna paragauti,
Tam sutvertas.

Ar nors kartą tu mylėjai!
Ir tuo smarkiai nusidėjai,
Jeigu ranką neuždėjai,
Tarsi snaigę.

Nebebus jau šito sniego,
Saulei tekant.
Jis ištirpo tau bemiegant,
Tyliai šnekant. 
 

---

Uogų išragavimas

Man vis tiek nenusidėjai,
Nors matau, kad nemylėjai
Ir sakei, kai saulė teka –,, Neužteko! “,, Vis dar nori balto sniego,
To saldžiausio savo miego
Ir dar tau nenusibodo,
Kaip atrodo! “

Tavo uogų, tarsi sniego
Man nereikia –
Reikia miego prie tų uogų,
O ne speigo.

Tu sakei, o kas tau leido
Išragauti uogų skonį,
Nevidone.
Nežinai kad žmonės peikia,
Kas nereikia.

Kas man leido pamatyti
Tavo veidą.
Tavo uogų paragauti,
Nieks neleido.  
 

---

Tavo lūpos

Valgyk žiedlapių nektarą,
Netaupyk jau.
Tavo lūpos tyliai šnara „Ir nepyk jau“.

Jeigu šitaip jos ištartų
Mano vardą,
Ir beprasmiškai išbartų
Dar ne kartą.

Jeigu šitaip jos ištartų
Mano veidui
Ir už nuodėmę nebartų – „Kas tau leido!“

Tavo uogos man  nusviro
Prie pat veido.
Ir tos uogos mano sielai
Viską leido.

Ir išgėriau ligi dugno
Visą vyną –
Ir pamyniau vergo dalią,
Į purvyną.

Vynas laisvas kaip bijūnas,
Kaip ir siela –
Ir jau viskas šitai dienai,
Mano miela. 
 

---

 
Gelbėk sielą! „Jau nereikia paklydimo.
Jau užtenka“.
Kas gi šitaip nusiminęs
Uogas renka!

Uogos – vynuogių šakelė,
Viską rodė.
Nuskambėjo mano šaliai
Džiaugsmo odė.

Nieks nežino ką jos daro
Šitos kekės –
Vynuogyną atpažino
Ir apakęs.

Ir maitina, ir svaigina
Tavo vynas.
Ir dangus tai, ir vanduo tai,
Ir žemynas.

Dar įpilk nors vieną lašą,
Mano miela.
Neatstumk, kas šitaip prašo,
Gelbėk sielą.

---

Dabar

Tu dabar gali įpilti
Taurę vyno.
Tavo kekės tos apsunkę
Apsvaigino.

Ar jau aišku, kad nėra man
Kito kelio –
Anei kelto, anei laivo,
Nei takelio.

Nesakyk, kad man nereikia
Šito tako.
Jis nežino ir kur veda,
Ir ką šneka.

Takas veda į šaltinį
Tavo juoko –
Į prinokusį kaip laisvė,
Ir kaip uoga.

Tai ir viskas, ko norėjau,
Ir praeiti negalėjau,
Aš pro vyną. 
 

---

Finis

Buvo viskas, ko norėjau,
Prie šio tako –
Tik jo niekad mano širdžiai
Neužteko.

Vynuogyno karaliene,
Duok man kelią –
Ir prinokusią išsirpusią
Šakelę!

P. S.
Neišėjo poematas
Šitą dieną –
Šaltas sniegas atgaivina
Ne kiekvieną.

Bet patinka šitos eilės –
Tavo akys tarsi peilis,
Iš visų graži tu pusių
Aš prie tavo kojų būsiu
Mylimoji mano dona,
Ir madona. 
 
2012 metų vasara tėviškėje 

---

 
Daina ir jos chorėjas

Gal nei jambas, nei chorėjas
Nori vėjo,
Jeigu kopų aplankyti
Nenorėjo.

Ir ne kopų, bet dainų nešildo smėlis,
Jei tik debesys, gilus padangės mėlis.
Dar ir tavo iškili apsunkusi krūtinė
Man ištroškusiam geriausia užpiltinė.

Ir tik vėjas, ne chorėjas
Nori miego –
Karštos kopos kaitrią dieną
Nori sniego.

Aš nemoku jokio jambo
Nei chorėjo.
Aš tik noriu tavo juoko
Negailėk jo.

Bet ir juokas aplankyti
Negalėjo.

O tik juokas, gal ir vėjas
Žino dainą,
Į kurią nemokamas chorėjas
Pats ateina.

Ir į širdį, ir į vakarą su šokiais,
Ir kiekvieną šimtą kartų
Vis kitokia. 
 
 
Ta daina, kurią nemokantis sudėjo,
Nes mylėjo.

Aš svajojau apie meilę
Ir tylėjau.


2014.VI.26 
 

---

Dar

Dar įkalsiu
vieną vinį
ne į medį.

Sau į širdį
ir į stalą,
į metalą.

Į panelę
savo žvilgsnį
nustatysiu.

Ir jau nieko
niekada
nepaprašysiu.

Tik mamytę
nulydėsiu,
kai ji neša.

Gražų kūdikį
ant rankų
kaip miražą.


Vilniuje, 2013.VIII.29  
 

---

 
Dar kankina

Čia šalta –
floridoje,
kur ant stalo užlyja.

Gal iš tikrųjų išvažiuoti
kur nors.

Tačiau turiu pėsčias eiti
kasdien.

O kol lyja
galima po stalu palindėti,
ant kurio
šaukštai po pietų,
bet nenuvytusios gėlės.

Ir,, viskas bus gerai“,
kaip sakydavau tiems,
kurie manęs neužmiršo. 
 
 
Vilniuje, 2014.VI.27 

---

Dar neamnestavo

Kiek aš gyvensiu
svarbiau,
negu kiek pinigų turėsiu.
Manau, maždaug 140 metų,
kaip Jobas.

Nes žiūriu,
KGB ir Jobu mane vadina.
Dar ir Jobu. (Bet retai.).

Nesvarbu.
Viską laikas parodys ir rodo.

Laikrodis už nugaros tiksi man berašant,
kurio kas vakaras nepamirštu prisukti,
ir to užtenka
man ir mano kambario aurai.
Ir nereikia jame mikrofono,
nes mikrofonas kėgėbistams
yra pati mano galva:
jie seka mano mintis. Sic!

Bet neužtenka KGB gaujelei, to kad seka.
Jie ir kankina mane nuotoliniu būdu.
Šias dienas –
dirbtiniu slogavimu, nosies užgulimu.

O reklama patarinėja
kokiais lašais nuo to vaduotis.

Tad štai ir eilėraštis yra nei eilėraštis, nei dokumentas. 
Bet labiau dokumentas.

Vilniuje, 2014. III. 16 

---

 

Dar spindėjimo!

Nieko nėra mielesnio,
kai tu džiaugiesi.

Rodos, ir man atitenka
dalelė laimės,
kad nei kavos nebereikia išgerti,
nei gundančio konjakėlio,
rodos.

Štai vėl atsimenu mano vaikas,
gavęs statinaitę pigių monetų ledams,
iš džiaugsmo delnais net užsidengė veidą,
o pro praskėstus pirštus,
vis tiek matėsi
iš laimės besijuokiančios
linksmos jo akys.

Oi, daug merginų džiaugiasi, ir vaikų
šypsodamiesi!
Šitaip dalindami,
nemokamą adrenaliną.

Tai argi neverta
tai pamatyti. 
 
 
Visais laikais 

---

Davė sniego

Šiandien vėl ėjau per baltą baltą pūgą.
Vėjo šuorai bėrė snaigę man į veidą.
Aš mačiau baltam sniege plasnojančią papūgą,
Iš narvelio ją išskrist paleidai.

Tavo būstas jai nelaisvė, veržia narvas.
Leidai skristi į beribį laisvės plotą.
Dėl nelaisvės mano sielą ima nervas –
Išeinu į vėlų sniegą, ir miglotą.

                      ***
Sutvarkyki baltą sniegą lyg paklotą.
Aš grįžtu į tavo sniego minkštą pūką –
Naujas metas davė pažadą kaip rūkas
Ir tavęs tavęs jautimą nežabotą. 

---

 

Deja

Koks pavasaris negailestingas –
žolei kylant,
aš turiu griūti
žemiau ir už žolę,
nes įjungtas kankinimas per atstumą.

Rodos,
jeigu bunda visas pasaulis,
tai ir man tai priklauso –
džiugesys ir gaiva.

Deja. Kankinimas tebeįjungtas.
Ir nei alyvoms degant,
jo neišjungia tie,
kuriems nė pavasaris neturi priklausyti.
Šitaip mano kančiose užsitarnavo.


Vilniuje 2013.IV.30 
  

---

Duok

Duok, žmogau, man gero ūpo nors taurelę.
Gero ūpo reikia man labiausiai.
Duok! – palengvink mano dalią,
Niekad nesakyki man,, Negausi“.

Jei žinotum, kaip man reikia gero ūpo
Jo atseikėtum man pilną saiką –
Juk matai, kaip aš maldauju klūpau,
Kaip titaniškai man gero ūpo reikia. 
 
Vilniuje, 2013 m., gegužė 
 
 

---

 

Dužo bangos

Bangos dužo į smėlėtą jūros krantą.
Aš mačiau kaip tau užtiško ir ant kojų.
Gintarinis jūros lašas nesupranta
Apie ką aš nusiminęs pagalvojau.

Apie tavo, mergužėle, kraičio skrynią,
Pilną aukso ir kvatojimo be galo,
Mano laimei visada atidarytą –
Vėlų vakarą ir ankstų rytą.

Dužo bangos į smėlėtą jūros krantą
Dužo laimė į saulėlydžio bangas
Į mane ir į pajūrio šventę
Dužo viskas, o ne kažkas.


2013.VIII.10 
 
 

---

 

Džiaukimės

Mano miela, mes gyvename po saule,
Ar žinai?
Tai kodėl tu kaltini pasaulį
Amžinai.
Vien už tai, kad nuodėmingas tau buvau,
O per nuodėmę – seniai jau pražuvau.

Mano miela, ar gali dar man atleisti
Kas buvo vakar.
Ir viską tuo pakeisti,
Ką šiandien šnekam.

Miela, užtenka barnių –
Gyvenkime po saule darniai.
Saulė užteka kas rytą
Mums po lygiai.
Džiaukimės, kad turim sūnų –
Supam vygę. 
  
 
Vilniuje, 2013. V.1 

 

---

 
Ei, koks ten tavo vardas?

Niekas nežino
koks mano vardas.

Mokykloje klausdavo,
koks tavo vardas.
Bet atsakydavau,, Auksinis kardas! “.
Mokiausi eilėraščius rašyti.

O nereikėjo su poezija
prasidėti.
Kaip tik dėl jos ir tapau
niekam nežinomas,
(nes užpyko KGB organai).
Vien tarp eilučių esu garsus.

Daug verčiau
būti mylimajai tarp kojų,
negu tarp eilučių.

Ten ir yra mano vardas. 
 

Vilniuje, 2014 m. liepa 
  

---

Eilėraštis

Kai vienos panelės paklausė,, Kur eini? “,
ji atsakė,, Einu ten,
kur eiti man reikia“.

Ir nelaukdama
nužingsniavo toliau,
tyčia rodydama savo užpakaliuką.

P. S.
Be to, ji yra pasakiusi,
kad pasaulis be vyrų –
pasaulis su ateitimi.


2013 m. 

---

  
Ėjimas per pievą

Tik per pievą kojos eina kaip per žemę
Ir gėlių aromatą į save semia.
Šnara žõlės pasaką naują
Ir užkaitina galvą ir kraują.

Mano kojos nemiega
Ir kai eina per girgždantį sniegą.
Jo girgždėjimas sako
Kiek jau žingsnių sukako –
Lig žvaigždutės spindėjimo,
Lig tavęs palytėjimo. 
 

Vilniuje, 2013 metų naktis 
 

---

 

Ėmiau medų

Laukiu vėjuotų dienų.
Jos užneša mane kaip pūką
ant tojo Vilniuje kalno,
nuo kurio pamatau
visą Vilnelės vingį
ir plasnojančius paukščio sparnus.

Pamatau iš viršaus –
taip aukštai mane užneša vėjas.
Jeigu jis šiltas
kaip kažkada
tavo vynuogių kekės,
nugirdžiusios vakarais
ir davusios viską.

O aš tik ėmiau
ir niekad nebuvo gana
kaip oro. 
 

Vilniuje, 2013. XII. 10 
 

---

Fiat lux!

Aš nenoriu atsibust negyvas,
O juk šitaip nubundu kasdien.
KGB gaujelė čiulpia mano syvus,
Seka mano galvą per metus perdien!

Gerbiamasis, kurs turi jų skeptrą,
Jau atjunk tą kančią nuo galvos –
Nubundu ir pamąstau ar verta
Vėl kankintis iki pabaigos.

Jie ir seka, ir kankina galvą –
Visą dieną manyje tamsu.
Duok man saulės šviesą, vaiva,
Ir jau baik kankinti suvisu.

Eterio kankina, seka sriautu
Niekieno (ikšiol!!!) dar nesugriautu.


Vilniuje, 2014. XI. 30 

 

---

Fontanas

Šoka spurda fontanas,
Jo neramūs lašai –
Kyla šniokščia gyvena
Ir vis tiek permažai.

Stovi mažas berniukas –
Jam truputį baisu,
Ko fontanas įtūžęs,
Veržias link debesų.

Jis norėtų prieti
Ir paklausti kodėl –
Ir pajusti jo greitį,
Ir stovėti čia vėl.

Žengia pirmą žingsnelį –
Ir vis tiek jam baisu,
Ir nueina į šalį
Nuo šaltųjų lašų.

Žengia kitą žingsnelį –
Girdis kovo daina
Ir jo šviesią galvelę
Pabučiuoja diena. 
  
 
Spausdintas „Genyje“, apytikriai 1986 metais. 
 

---

 
Gailestingoji madona!

Vanduo
veržiasi į laivelį!
Nenumaldoma srovė
lyg mirtis!
Jis ir šaltas,
ir gilus.
Paskandins kaip,, Titaniką“
su keturiais kaminais.
Ką daryti?
Skylę užkimšti,
ar greičiau irkluoti į krantą?
Neturiu kuo užkimšti tekėjimo.
Marškiniais pabandžiau,
bet veltui.
Irklų griebiuosi,
bet kaip man irkluoti,
jeigu jėgos apleidžia kūną,
o vanduo nesiliauja
veržtis!
Tai daryk ką nors,
gailestingoji madona,
laukiu.


2015 m. kovas 
 
 

---

Galima

Kam ta kava kaip kova,
kai yra degtinėlės.

Kava daug silpniau
gyvenimą gerina,
negu ji.

Bet argi galima
įvardžiu vadinti
degtinę? Negražu.
Tik gyviems daiktams
įvardis,, ji“.

Vienaip ar kitaip
Lietuva jau laisva
ir, nepaisant KGB smirdėjimo,
galima samprotauti
viešai apie viską.
Labas,
seniai nematytasai!


Vilniuje, 2013. VIII. 27  

---

Gelbėk!

Nors dvi riekeles
suvalgyk juodosios duonos,
kai eilėraštį parašai,
pasakyčiau pats sau.

Darbininkas vertas savo atlyginimo.
Šis triūsas toksai,
kad ne vienas ir mirtį nusipelnė.

O mane nevertėlį
už eilėraštį
KGB nuteisė
minčių sekimu
ir kankinimais nuotoliniu būdu.

Tad, eilėrašti,
jei pražudei,
tai ir gelbėk. 
 

Vilniuje, 2013. IX. 22 
 
 

---

 
Gėlė

Tu panaši man į vandens leliją.
Kaip vaiko miegas man esi graži.
Tave lyg iš dangaus lietus išlijo,
Mergele, į leliją panaši.

Na pasakyk, žavingoji gėlele,
Kodėl akių spindėjimo tu nebijai,
Ir nežvelgei kažkur toli į šalį,
Kai pro mane žaismingai praėjai?

Likau aš vienišas kaip senas vynas.
Tu nuėjai kraipydama klubus.
Mergele, šitokio liemens gėlyno
Mano gatvelėje daugiau nebus. 
 
 

---

Girgždanti gatvė

Senatvė, tai tik paskutinė
gatvė,
kurioje kavos dar negėriau –
neliečiamybės pradžia
ir vartų spynos atrakinimas
surūdijusiais raktais.

Girgžda nevarstyta arka
veriasi metalo herbai jos kokardoje,
ir džiaugiuosi,
kad šių vartų ilgai neišlaužė joks maras,
nors bandė ne kartą.

Iškeliu du pirštus,
tarsi salvator mundi,
ir sveikinuosi atlapotoje aikštėje –
Salve, taikos karaliene,
nesenstančioji!


2013 m. 
 

---

 

Gyvenimas palubėje

Dar juokiasi merginos senamiestyje.
Kaip tik todėl
ateinu čia pagyventi.

Jos čiauška,
tarsi paukštės lankoj,
nutupia skvere ir lauko kavinėj,
šmaikštauja.
Gali apžiūrinėti jas iki valiai.

Bet laikas priverčia
iš merginų senamiesčio grįžti
į kasdienybės namus,
ir užsidaryti tamsoje nakčiai,
kur nei juoko, anei veidelių,
tik girdžiu
kaip kenkėjas voras narpulina
palubėje mirties kilpas.

Pašokęs sudraskau jo voratinklį
į skutelius.
O kertėje
krebžda greitaeigių tarakonų gaujelė,
ir jokiu ginklu negaliu
aš į juos nusitaikyti.
Tokie greiti.


2013 m. 
 

---

 
Gyvensiu tik tau

Aš gyvensiu tik tau, vien tik tau,
Tik tave aš matau aš matau –
Šiandien nuotrauką seną radau
Ir skaitau ją skaitau ir skaitau.

Prie upelio maža ir šviesi
Tu mana stovi draugių būry –
Jau tada tu lyg mano esi,
Jau pažįstamus bruožus turi.

Aš matau kaip skaistus spindulys,
Atsimušęs gelmės akyse,
Jau negãli negãli sugrįžt
Ir nuskęsta nuskęsta jose. 
 

---

 
Gražiajai lietuvaitei

Muzika ir šviesos
Apakino mane,
Kai priglaudei mano gėles.
Bet sakau netiesą –
Grožio taurią šviesą
Jutau nuo tavęs nuo tavęs.

Tarsi akys, spindi ryto rožės,
Ryto rožės glaudžias prie tavęs –
Viską viską tu viena užgoži,
Tu viena užgoži ir gėles.

Gal nepastebėjai –
Tave pabučiavau,
Kai rožės tau lietė rankas.

Gal nepastebėjai,
Kas ir ko linkėjo
Ir gal pavydėjo kažkas.



Paminėsiu ir šios dainos žodžių kilmę. Kai 1988 metais panelė Ingrida Mikelionytė laimėjo Vilniuje grožio konkursą, išsikirpau iš laikraščio jos nuotrauką ir nešiodamasis užrašų knygelėje parašiau šį „muzika ir šviesos apakino mane“, nors šalia jos niekad nesu buvęs, temačiau tik per televizorių ir iš nuotraukų. Maestro Stasys Povilaitis šią dainą sudainavo. 

 

---

 
Gražiausioji

Kas rytas važiuoju į senąjį miestą.
Sėdu į autobusą,
kuris ilgas kaip traukinys,
ir žmonių jame
yra ko pasižiūrėti.

Perkošiu akimis
visus veidus
ir randu daug gražių.

Įlipo dūsaudama mergina.
Ji gražaus veido,
o gražiausia iš visų tuo,
kad nėščia – pilvas kaip būgnas.
Gražiausia pasaulio mįslė ir stebuklas.
Plazda nauja gyvybė,
kuria ji džiaugsis pagimdžius.

Kaip ir troškau
atsistojo ji prie manęs.

Tyčia žvelgiu į jos pilvą
ir sakau:,, O, tai žinosi! “.

Ir dar nemačiau,
kad kas nors taip gražiai nusišypsotų,
kaip į tai nusišypsojo –
ji gražiausioji.


2013 m.  

---

Grįžtu namo

Suvilnijo rugiai. Greitai dalgiai čežės,
Liesis pãraiste rudenio dainos.
Vėl motulės delnai nuo darbų patamsės,
Jie kas metai vis manos ir mainos. 

---

Grok!

Dėk, didžėjau, mano daliai barkarolę –
Nežinai koksai titanas širdį slegia,
Nežinai kokią niekšingą vykdo rolę,
Kas gyvenimo dienas be gėdos vagia.

Grok, didžėjau, ką tik nori iki valiai –
Gal palengvinsi prislėgtą mano sielą,
Grok, parodyk begalinę savo galią –
Tu pagroki mano dainą visai šaliai. 
 
2013 m. 
 

---

Grožio trauka ir magija

Norėčiau dirbti
ledų pardavėju Palangoje.
Jis eina basas per smėlį –
rankoje ledų lagaminas
ir šūkčioja,, Kam ledų?, Kam ledų? “

Merginoms pliaukšteli
per užpakaliuką,
jeigu jos guli saulėkaitoje ant smėlio,
nieko nenorėdamos.

Tik tada jos atsisuka
ir gerai,
jei nusišypso,
nes už pliaukštelėjimą
gręsia netgi bausmė,
o ne vien tik rūstybė.
Ir panašiai.
Nevalia kiekvienam asilui
kėsintis į jų grožį
ir plekšnoti ten,
kur nereikia.

Negražu, jei neaišku,
bet ramiai pro jas nepraeisi –
nei su ledais, nei be jų.
Ir kaip prie šventenybės
nešvariomis rankomis
negali prisiliesti.

Ir negi tai šaipymasis!
Tai grožis,
težinomas tik Ievos ir Adomo,
ir neestetams.

2011 m. 
 

---

  
Į bedugnę

Nubudo gėlės,
ir aš nubudau.
Mane pažadino vėlės,
o ne gėlės –
KGB satrapai
nuotoliniu būdu,
bangų sriautu.

Visas miestas dar miega,
gal ir gėlės tebesapnuoja.
O aš nemeluoju –
tikrai nemiegu,
ir jaučiuosi tarsi ant sniego.

Miegas lenkia žilstančią galvą,
jau ir taip maksimaliai palinkusią,
į kančių lovos dugną –
ir į bedugnę,
ir į pragaro ugnį –
negailestingai.


Vilniuje, 2013.IX.27 

 

---

 Į tave

Aš bėgu aš bėgu aš bėgu,
Plėšikų paklaikus minia
Žygiuoja skambančiom kolonom
Į mane.

Aš bėgu, o krenta ant sniego
Lietus tarsi kraujo lašai
Aš bėgu aš bėgu aš bėgu
Jėgų man beliko mažai.

Aš bėgu aš bėgu aš bėgu
Ir krenta kraujuota strėlė.
Aš bėgu aš bėgu aš bėgu,
Kur dega pražydus gėlė.

Aš bėgu aš bėgu, o sniego
Užverčia klaiki lavina.
Aš bėgu aš bėgu iš miego,
Aš bėgu, viltie, į tave.


Spausdintas „Vasarvidžio laisvėje“, 1990 m. 

---

  
Ir tai

Kaitina mane
KGB srutos (gaujelė)
nuotoliniu būdu.
Ir už eilėraštį,
kurio niekas neišspausdino.

Ar kas galėtų tuo patikėti,
kad svilina bangomis
net per Žemės palydovą
žmogų,
paprastą kaip žolynas,
kurį vien KGB žino
kaip savo auką.
Dar ir mintis šie išgamos seka.

O vis dėlto ir šitai tiesa:
nuotoliniu būdu
įjungia kankinimą karščiu.
Ir išlaiko įjungtą
net keletą valandų.
Kaip kada.
Gal tai priklauso nuo egzekutoriaus.

Tad poezijai
nėra čia ką daryti.
Mūzos tyli,
kai ginklai dar tebežvanga.
Bet išspausdinti verta.


Vilniuje, 2014.VI.18 

---

Ispaniškas šokis

Tavo krūtys
kaip pašėlęs ispaniškas šokis,
kurį moki ir šoki
iš džiaugsmo,
niekam tas krūtis
neprilaikant,
tik kastanjetėmis
pasišaipant
ir klubus begėdiškai kraipant.

Ir plaikstos lengva suknelė
tarp švytruojančių meilės kojų,
ir rankomis moji,
atsilošus
ir nusilenkus.

Sužavėtieji
uogas tau renka,
o tu lyg gėlelė
šoki salėje visagalė.

Su skara,
ir kažkam nuogalė. 
  

---

 
Mylimai žmonai Daivai 
 
  
Išbraidyta pakrantė

Duok man miela, savo ranką numylėtą –
Atsiklaupti prieš tave galiu ant kelių.
Už pakrantę – išbraidytą ir gėlėtą
Ir už tai – kad dovanojai man vaikelių.

Buvo turtas, mylimoji, begalinis,
Jis į praeitį – negrįžta – kai nueina –
Štai ant stalo stūkso pustuštė stiklinė
Ir iš baro girdim užmirštąją dainą.

Viskas liko, mums brangioji, kas praėjo –
Atsigręžk į jūros tolį, ir į krantą.
Štai pro plaukus tau praeina šiltas vėjas
Ir vaikus, kurių tu lauki, besuranda.

Ką dar duoti šitai dienai, mano miela?
Tu paklausk nerimstančiojo vėjo.
Bet gana ramybės uoste lepint sielą
Ir vaikai nuo jūros kranto jau parėjo.

Duok man miela, savo ranką numylėtą –
Atsiklaupti prieš tave galiu ant kelių.
Už pakrantę – išbraidytą ir gėlėtą,
Ir už tai – kad dovanojai man vaikelių. 
 

2013 m. 

---

 
Išjunk kankinimą bangomis!

Nebylus ir tuščias stalas žiūri,
Bet vis tiek jisai kažką man sako –
Nei akių nei sielos jis neturi,
Amžinai ir visuomet apakęs.

Aš matau: pasaulis turi kraštą,
Kuriame laisva šalis gyvena.
Turi už mane senesnį raštą
Ir Nėris per sostinę srovena.

***
Tik išjunk kankinimą bangom!
Ir ne ryt, o šiandien, paskubom!


2014 m. gruodis
 

---

 
Išjunk kankinimą!

Kaip man pritrenkti nors vieną,
Kurie tyčia slankioja aplink mane per dieną,
O už lango praeina ir naktį.
KGB varinėja savo žmoniją,
Ši žaizda niekada neužgyja.

Bet tik tas tebėra man skolingas,
Kas rikiuoja tuos žmones į ringą,
Kuriame man į šoną boksuoja
Ir nokdaune į veidą alsuoja.

Dar ir tas, kurs daug metų kankina
Vien už tai, kad neinu aš į kiną:
Bangomis mano galvą kūrena, –
Niekše šunsnuki, – kankini mane seną.

______________________________

Tai tikrai tiesa, kas parašyta,
KGB naikina būtent šitą:
Tą, kuris eilėraštį parašė
Ir kankinimą išjungti prašė.


Vilniuje, 2013.XII. 19 
 
  

---

Išjunk!

Niekše, išjunk kankinimą bangomis!
Man tai ne svarbu, o svarbiausia.
Už tai nieko negausi,
nė ačiū,
nes turi tai padaryti
nemokamai.

Bet ištarsiu ir ačiū,
nes labai sunku
kentėti ultragarsą,
ar kaip tu kankinimą vadini.
Dangaus skliautas
ant manęs nusileidęs.

Jaučiu tavo niekšingumą,
ne tik kankinimą.
Įsivaizduoju nagus,
kuriais kankinimą įjungi,
ir neišjungi,
bet jėgų neužtenka įsivaizduoti
kaip tai šlykštu šitaip kenkti.
Nė vaizduotės neužtenka
niekšo niekšybei apimti.

Išjunk!,
gal ir tau bus lengviau
akių šviesoje būti,
ar bent pasirodyti.


2013. VII. 16 
 

---

 

Iškapojo

Skiedros,
likusios po kirtimo,
mano raštai.

Iškapojo KGB
gaujelė
eilėraščių medį,
prozą neparašytą,
ir tiek dienų,
kiek jų yra
dvidešimtyje
metų.


2015 m.

 

---

 
Išmeskite iš padangės!

Tai kas,
kad žemė šaukia
(ne šaukia, bet rėkia):
išmesk iš padangės
tą palydovą,
per kurį
tokį paprasčiausią Joną Baranauską
KGB gaujelė seka,
ir kankina daugybe kankinimų
daugybę metų!
(Tikrai tai tiesa!).

Jau užtenka skraidžioti už debesų
baisiam juodvarniui, kur jo nesimato –
jei juo naudojasi
nusikalstantys srutos.
Tokioje mėlynoje dangaus gilumoje
ne vieta naikintojų blakei.
Dangus per švaru
juodiems žemės kenkėjams.

Taip aukštai esančio,
aš pats negaliu palydovo pasiekti.
Nei ilgiausiom kopėčiom,
nei laiptais į dangų,
nei nuo medžio viršūnės,
ar popieriniu lėktuvu.

O jis mane pasiekia,
net ir po vandeniu pasinėrusį,
ir skliautuotuose rūsiuose,
kuriuose bandžiau slėptis
Vilniuje. 
 
  

Tai štai
kokių negirdėtų tiesų pasitaiko,
egzistuojančių dar ir 2014 metais!

O kelintais metais
KGB veikimas pas mus buvo uždraustas? 
 

---

 
Muzika Rymanto Mikelsko  
 

Išplauks pavasario laivai

Meilės tyko daug pavojų.
Meilės tyko daug akių.
Meilę daug kas pražiopsoja
Ir gyvenimą sykiu.

Meilė laukia, meilė šaukia,
Meilė būna taip arti –
Betgi meilė ir nelaukia.
Būna meilė ir karti.

Išplauks pavasario laivai,
Baltuosiuos triumuos laimė skęs,
Aš netikėsiu, kad buvai –
Manoji laime prie manęs. 
 

Vilnius, ~1988 metai 
 
 

---

Ištaikinga vakarienė

Eskadronas, mano dona, jau už lango –
Lipk į auksu išpuoštą karietą.
Namuose prie garderobo nesivargink
Ir užimk tau priderančią vietą,
karaliene Henrieta.

Laukia pietūs, o po to, ir vakarienė
ne kasdienė.

O aš liksiu už rasoto mūsų lango –
Troleibusų bilietėliai vėl pabrango.


Vilniuje, 2014 m. 
 
 

---

 
Ištirpinčiau granitą

Tu nežinai
dėl ko aš išlydyčiau granitą.

Tai dėl to,
kad nekankintų KGB
manęs bangomis per atstumą.

Taip, jie kankina.
Ir nežinau iš to išeities
ir neturiu jau vilties,
nors ieškau.

Mano egzistavime
svarbiausia, kad nekankintų.
Svarbu kaip pats gyvenimas.

Dabar tu žinai,
dėl ko
aš išlydyčiau granitą.


Vilniuje, 2013 m. birželis 

 

---

 
Jau

Dabar viskas.
Pasakiau,
kad KGB mane seka,
seka mano mintis.
Ir kankina,
žiauriai kankina
nuotoliniu būdu.

Ko gi tylėjau šitiek daug metų,
dvidešimt metų.

Maniau,
kad KGB smarvė
išgaruos savaime,
bet nesulaukiau.

Ir daugiau jau nelauksiu,
teisingumo saule.


Vilniuje, 2011.VIII.23 
  

---

Jau viskas, arba neviskas

Ką dar
pasakyti,
kai viskas jau pasakyta,
o atsisveikinti nesinori.

Tokiu atveju
vėl sakau labas
ir viską pradedu
tarsi iš naujo.

Tokia gyvenimo
pasaka be pabaigos,
ir gyvenimas...
visgi su pabaiga.

Tai kam viską taupyti,
jeigu su pabaiga!
Labas!!!,
o SuDie
ateis neprašytas.

Netaupyk savo lobio –
Labas! sakyk
ir daryk Labas! 
 
  
Vilniuje, 2012 metai 
 

---

 
Jazminas

Kvepia žiedai,
pastovėkim prie jų kuo ilgiausiai.

Viskas praeina
ir jų kvepėjimas baigsis.

Iš žiedų tik vienas nemiršta,
kuris tarsi vynas
ir gražiausiai vadinas –
tai jazminas. 
 
 
2013 m., birželis 
 

---

 
Ji

Laivininkas savo valtyje turi merginą.
Plukdo ją ne į kiną.
Matos gėlėta suknelė –
Jo graži nuogom kojom panelė.

Ji nuleidusi ranką į bangą
Ir linksma jam pasako,, negausi“.
Aš žiūriu per vasarnamio langą,
Ką jie kalba klausausi.

Laivininkas irkluoja į krantą.
Mergina šitą grėsmę supranta.
Bus tau, miela nuogoji gražuole,
Nė Dievas nepadės, kaip prapuolei.

Tu gerai pasakei jam, teisingai.
Galbūt tavo vardas ne Inga.
Bet žinok – juokai pavojingi,
Laivininkai klastingi.
Nepaslaptingi.

Tu esi kiekvienam meilės valtyje lobis
Nepabūk tam apskurėliui grobis.


2014 m. 
  

---

 
Joninių naktis

Visi ieško paparčio žiedo,
o aš lovoje kenčiu,
ir nepatikėtum, kad ir joje
KGB bangom mane pasiekia:
jomis kankina
kaip raganą ant laužo,
nors „nusikaltau“ tik eilėraščiu „Organai“
1986 metais.

Tai kiek galima pykti
ir smirdėti kankinimų nusikaltimu
Lietuvoje ir laisvoje!?

Matai, kad aš neišauklėjamas,
nes išauklėtas.
Tai kam auklėti,
tokiu žvėrišku nusikaltimu,
KGB srùta!?
Tiek mane prikankinai,
kad net šitaip turiu šnekėti.

Jau amnestuok mane.
Rytoj diena
viena minute trumpesnė.
Tad daugiau nebetrumpink
mano gyvenimo –
išjunk kankinimus
ir minčių mano nesek.

Tavęs prašo
kaip žirnis prie tako,
kurį
visi menža ir trempia. 
 
 
Jei ėjai takeliu,
kuriame žirniai auga,
tai amnestuosi.
Ir jeigu nėjai.

Vilniuje, 2014.VI.24 
   

---

 
Jurginas

Kai sužydės darželyje jurginas
Dar bus saulutė vis dėlto aukštai,
Todėl nebūk, mieloji, nusiminus,
Žinok, kad žiedas kaltas vien už tai.

Už tai, kad gyvas tarsi spinduliukas,
Kad šiltas šiltas saulės spindulys –
Ir kas tik pabandys šį žiedlapį nuskinti,
Labai tas skaudžiai tragiškai paslys.

Todėl negalima ankstyvo žiedo liesti –
Reik lyg šventajam molio puodą žiesti.


Vilniuje, 2014. XI. 27 
 

---

 
Ką pavasaris šneka?

Jau užtvindė pavasaris žemę –
Gaivą, orą ir žiedlapius semia.
Visą širdį užliejo pilnatvė
Ir dangaus mėlynumas, ir gatvė.

Štai pavasaris lieja nektarą –
Tau po kojomis žiedlapius beria.
Ir lakštingala žodį tau taria
Ir draugai į sveikatą tau geria.

Tu eini per pavasario žolę,
Per alyvų liepsnojantį taką –
Ir tau matosi žydintys toliai
Ir girdi ką pavasaris šneka,
Mieloji.


Vilniuje, 2013 m. gegužė 

---

Ką tau duoda mano kančios?

Ką tau duoda mano kančios, niekšų niekše,
Duok man džiaugsmą, o ne kančią visą dieną –
Negi gaila dovanoti gerą ūpą,
Dėl kurio žmogus tiek metų klūpo.

Kaip tave nešioja mūsų žemė
Šitiek metų niekuo kaltą kankini.
Tavo rankos mano kraują semia
Gal nė pats nebežinai už ką taip naikini 
 

Vilniuje, 2013 metai 

---

Kai

Kai manęs
neapgina nei Temidė
atsisveikinu su viltimi
ir kreipiuosi į tave,
pragariškoji degtine.

Apgink mane,
dar kreipiuos ir į šį eilėraštį,
kuris, deja,
nepadeda irgi.

Tai kas
mane apgins
nuo kankinimų bangomis?

Gal tik jie patys –
kurie kankina –
KGB.


Vilniuje, 2013.VIII.28 
 

---

  
Kai atsiveria durys

Durys atsiveria tarsi pasaka
ir tu atėjai pas mane.

Nusirengei savo melsvą drabužį
ir atidavei mano laisvoms rankoms
kaip tarnui,
kuris džiaugiasi tavimi,
negalėdamas atsidžiaugti.

Kažkodėl
tik durų atsivėrimas
išvaiko vienatvę –
tai į džiaugsmą pradžia.

Nežinau
kuo pavyko tave prisivilioti.
Tik žiedą užmoviau
baltą ant bevardžio pirščiuko.
Žiedas apskritas ir nesibaigiantis
kaip atsuktas ir užsuktas laikas,
kurio šitiek daug turime.

Tik nieko nelauk,
durys atsiveria kaip pasaka. 
 
 

---

  
Kaip jaučiuosi

Neklausk
kaip jaučiuosi.

Aš neskraidau ore
kaip skraidydavau
spalvotame sapne
jaunystėje.
Dabar nepakylu aukščiau,
negu
atgyvenęs lapas.

Tikrai.
pakildavau į padangę
gerokai virš žemės.
ir jausdavaus nežemiškai –
geriau nei nuo,, Napoleono“ konjako.
Nuskrisdavau
keliasdešimt šešėlių atstumą,
ir kai nusileisdavau žemėn,
skrydžio malonumas pradingdavo.

Tik žemėje dienas gyvenu,
neišskrendu į mėlynės erdves
ir, deja, jau neskraidysiu –
ištirpo sparnų vaškas.
Jį ištirpdė KGB gaujelė,
kuri man bangomis perteikia
kankinančią
jautimosi
būseną.
Sic!
Prašau,
kad kas nors
kankinimus patvirtintų.

Vilniuje, 2013 m. rugpjūtis 
 

---

Kaip kam

Kažko norėčiau.

Žinoma, ne arbatos.

O kaip TuluzLotrekas
parsivesti
iš naktinio baro merginą
ir atsikimšti
Cuorvoisier konjako,
kuris gal sugundytų ją.

Be abejo, negražu
eiti tokiam,
kur linksminasi paryžietės
ir dairytis, kuri gražesnė,
kai visos gražios,
čia esančios.

Jos ateina į barą
juoktis ir šokti,
ir dėl TuluzLotreko
konjako.

Jų baltos pirštinės net iki riešo.
Ir tik nuo riešo iki peties
rankos nuogos.

Tai gal ir visas užmokestis
už konjaką.

Kaip kam. 

---

Kankina

Žemele,
sukis greičiau
aplink savo ašį.

Naktį per naktį
aš laukiu dienos,
dieną per dieną
laukiu nakties.

Kad KGB gaujelė
kankina bangomis
per palydovinį atstumą –
todėl šaukiuosi
ir nakties, ir dienos
pasibaigimo,
bet meridianų pagalbos
nematyti.

Skubinkis, Žeme!,
žinai kaip atrodo
kančios.


Vilniuje, 2013.VIII.31 

 

---

 
Kartybės taurė

Jau išgėriau pilną taurę
Iki dugno –
Jos kartybė ir prapuldo,
Ir parklupdo.

Neįpilk iš naujo gerti
Šito vyno
Mano gėle ir širdele,
nusiminus.

Oi nekelk taurės prie lūpų,
Ji kartybės.
Kelk prie lūpų baltą ranką
Nekaltybės.


2013.VII.17  
 

---

 
Kas dieną tik pragaras „Aš kreipiuosi
į aukščiausią ministeriją“, –
skamba man radijo dainoje.

Į visus penkis,
sakyčiau,
pasaulio žemynus.

Bet kas iš to –
ir tuo
nieko nelaimiu.
Salve ir Vale, SuDie!

Tik pragaras
kankinimus mažintų,
irgi sumažintų.


2011 metai   
 

---

  
Kas įjungia kankinimą?

Mano mintys tarsi svirtys,
Tarsi svėrės, o jas stvėrė
KGB gauja ir seka,
Ir kada pabaigs nesako.

Tie satrapai šlykštūs baisūs,
Ne tik seka – ir kankina.

O už lango noksta vaisiai,
Laisvas vėjas juos nokina,
Kas tik nori, tas juos skina,
O mane – bangom kankina.

Duok jam obuolį, kad jis užspringtų,
Tas, kuris kankinimą įjungia,
Kad purvynan jį teisėsauga sumintų,
Bet kad gyvas liktų ir atmintų,
Jog negalima taip šlykščiai kenkti –
Savo auką nereikėjo, niekše, engti.


Vilniuje, 2014.VI.15 
 
 

---

  
Kas man liko

Nesakysiu,
kad piktieji neatimtų.
Tik tai,
ko atimti negalima.

Va turiu mėlynakę padangę
su baltais debesim,
arba be jų.

Tą paukštį, kuris pralėkė,
suplasnojęs sparnais lyg Ikaras.

Gandrų geriau neminėti.
Sklando jie aukštai kaip miražas.
Argi neleidžia kas nors
jais gėrėtis.

Medžiai
liko su visais lapais,
jų šnarėjimas pilkas.

Toluma,
padūmavus nuo kylančio rūko ir saulės.
Ir viskuo sava žemė.

Beveik viskas,
ko troškau šią vasarvidžio naktį.

Liko
ir neparašyta knyga.


Vilniuje, 2013 m. rugpjūtis 
 
 

---

Kas rikiuoja?

Kaip seniai regėjau aš puotą,
kuri kiekvienam duota,
bet KGB
viską iš manęs jau atėmę
ir už kiekvieno kampo
vis tiek dar laukia manęs,
lyg dar tebeturėčiau kišenėje
kelias kapeikas
eilėraščių pavidalu.

Kas rikiuoja,
tuos mane,, saugančius“ žmones,
lydinčius, ir pasitinkančius?

Tokį rikiuotoją
prie gėdos stulpo reikia pririšti
Rotušės aikštėje.

Tačiau padėtis tokia beviltiška,
kad nė gėdos stulpo nėra,
nė pačios gėdos,
o KGB tebėra,
kaip pamėklės visur,
kur šviesu ar sutemę.


2013 m.   

---

Kava

Mergele,
išgerk su manimi kavos.
Daugiau su manimi
tu nieko negalėtum padaryti.

Ir pajusi
kaip ji atgaivins tavo sielą,
o aš pasakysiu
išgerkim dar po puodelį.

Bet tu, deja, man ištarsi „Ačiū, jau laikas eiti“.

Tada aš vienas
gersiu į tavo sveikatą
ir pasaulis bus tik gražesnis,
nes juoda kava
iš tikrųjų šviesina ūpą,
ir kad negėrei su manimi antro puodelio
praradai
lyg nekaltybę.


Vilniuje, 2013.VI.11 

 

---

 
Kažin?

Kažin
ar dar bus dienų
saulėtų ir gaivių kaip tyčia,
kai pro lapus prasimuša saulė
ir ūksmė po medžiais
šilta lyg pajūrio smėlis?

Žinoma, bus.
Bet ne to aš klausiu.

Ar bus dar dienų krūtinėje,
kai alsuoju pavasariu,
o eiti lengviau, negu skristi?

Nėra kam duoti atsakymo.

Kol kas tik tiek teaišku,
kad KGB gaujelė duoda kankinimus
nuotoliniu būdu net ir naktį.
Jau dvidešimt metų.


Vilniuje, 2013 m. 
 
 

---

 

Kažkada gimiau

Atrodo aš gimiau
be galo, be krašto seniai –
neišmatuojamai.

Nes gyvenimas ėjo nestodamas
tūkstančius kilometrų lyg karavanas,
ir... sustodamas prie akmens bei vandens
atsikvėpti, prakaitui nusibraukti
ir pašnekėti
su vandens atėjusiaja.

Bet ji pasisėmė vandens
ir nuėjo nieko netarusi.

Tai kas iš to,
kad ėjau šitiek kelio,
kuriame nieko nebuvo,
tik smėlis dykumoje.

Nei merginų nesutikau,
besidairydamas į horizontą ir debesynus –
kai horizontas
būdavo padūmavęs
ir primindavo laisvę prie jūros –
o aš atsigėręs ištroškau. 
   

Gal ir meluoju.
Bet gyvenu iš tikrųjų seniai,
ne mažiau kaip „nuo pradkum svieto“,
nes gyvenimas perėjo visą golgotą
nuo Tibiriados ežero,
iki uolų,
ir ligi užritinimo
akmens priešais kalną,
kai jis slydo žemyn
į bedugnę.
Taigi gana
šitaip vargti.

Nežinau nė datos,
kada šitoji buvo pradžia,
bet vis tiek jau užtenka
kelionių.

O jeigu skaičiuosiu,
tai gimiau saulei tekant metais jau pamirštais,
Kvirinui valdant Siriją,
ir daugiau nebeeisiu
per smėlį.

Tik pagalvok,
Iš tikrųjų gimiau,
praeityje.

Šitaip gimiau,
jeigu mirsiu.
Nes žinojau
kiek ji turėjo vyrų,
o tai paslaptis
merginai
ir pavojus tai žinančiajam. 
 
 
Vilniuje, 2013 m. sausis. 

---

 
Keliavimas į mėnulį

Ir karščiu mane kankina srutos ir satrapai,
Ir spengimą leidžia man į galvą,
Mieguistumą man įjungia, kai nemiegu –
Aš atsikeliu iš lovos ir žingsniuoju
Per nakties įšalusį ir juodą sniegą.

Greitai išminu per sniegą žymų taką –
Nuo grindų iki žvaigždėtojo mėnulio,
Užrašau, ką KGB iš savo bunkerio man šneka,
Ir vėl viską pradedu nuo nulio.

Šitaip labas rytas pamažu ateina.
Radijas paleidžia sudėvėtą dainą.
Dangų sveikina žvaigždė aušrinė.
Šią bemiegę naktį paskutinė. 
 
 Vilniuje, 2013 m. rugsėjo 9 naktis. 
 
 

---

Muzika Rymanto Mikelsko 

 
Kelk, brolužėli!

Aš norėčiau tamsią naktį
Šviesti tau, broleli, kelią,
Nešti žinią per naktelę –
Debesys artėja, debesys.

Kelk, mano brolužėli, kelk,
Kelk, mano brolužėli.
Kelk tėvynei, kelk sesulei,
Kelk, broleli, kelk, kelk su viltimi.

Aš norėčiau sužinoti,
Kas pakirto tavo kelią –
Tavo kelią šią naktelę
Neviltis užliejo, neviltis.

Aš norėčiau rast ugnelę,
Baisų žvėrį vyt į šalį,
Tau broleli, šildyt kelią,
Tuo keliu ateiti, tuo keliu. 
 
Vilnius, 1991 metai 
 
 

---

KGB

Kankina mane per atstumą –
Man norisi bėgti.
Ir niekas negali padėti – nei tu man,
Kai norisi rėkti.

Man norisi daužtis į sieną
Ir kančią išmušti.
Tačiau jie kankina visviena,
Ką bedaryčiau.
Dėl to jiems neskauda –
Jie juokiasi girdėdami
Mano raudą. KGB.


Vilniuje, 2013 metai 
  

---

 
KGB, duok gerą ūpą

Aš norėčiau išmaldauti gerą ūpą.
Tik dėl jo aš visą šimtą metų klūpau.
Duok man, niekše, visą dieną, o ir naktį,
Aš jau nieko nebijau netekti.

Duok man gerą ūpą, niekadėjau,
Juk aš niekuo tau nenusidėjau.
Visą laiką duoti man galėjai,
O kad nedavei – tai tuomi nusidėjai. 
 
  
2013 m. birželis 
  

---

 
Kiek metų?

Viešpatie,
gal nė Tu nežinai,
gal jau pamiršai,
kiek metų
KGB mane seka
(dabar ir mintis).
(Dabar ir kankina.).

Man baisu,
kai šitaip prisimenu, tarkim,
1984 metus, ir metus
jau 2014-uosius,
kai šių metų vasario 27 dieną,
visą dieną,
jie mane nuotoliniu būdu kankino –
bangomis, tarsi žaizdojimu.
Iki vėlaus vakaro
neišjungė.

Ar į tai kas nors atsakys,
kai apie tai
vien kankinamojo rankos
terašo.

Bet ir už tai daug svarbiau,
kad nė kiek bangomis nekankintų.


Vilniuje 
 
 

---

 
Klausimas

Ar žydės dar alyvos?
Ar augs jos mėnuly ir Marse?
Aš einu per pievą vėlyvas
Ir tavęs, ramunėle, klausiu.

KGB gaujelė kankina,
Bangomis ir miške pasiekia,
O kažkas medų žiedlapių ima –
Man tik duonos juodos atriekia.

Ir mintis seka srutos siaubingi,
Bet tik tuo, kad kankina, niekšai.
Kam jie po dangum reikalingi,
Teisėsauga, kodėl jų neieškai?! 
 
 
2014. V. 20 
 
 

---

 
Klaustukas

Esu
ieškomas žmogus šiuose kraštuose.
Jau dvidešimt metų.
KGB išstato žmones nuo durų ik durų
mano kely,
ir vis tiek neranda manęs,
nors be kaukės einu ir grimo.

Ką daryti, Euzebijau?
Degtinę gal ryti,
balkone ją varyti?
Ar radijo paprašyti sakyti,
kad mintis KGB seka
ir bangom mane plaka?
Į mitingą kvietė,
naktį aušra kai švietė.

Tai ne viskas.
Dar kankina žarijų lietum,
kurios karštos būna ir šaltos,
ir permerkia tas lietus
iki kaulų ir panagių,
per skėtį lyg rėtį.

Kodėl saulėlydis trunka
šitaip taip ilgai?
Iki saulėtekio!?


Vilniuje, 2014 ir ankstesnieji metai 
 

---

 

Kokia graži!

Kokia graži tavo krūtinė!
Tiek apsunkus, kiek reikia mano rankai.
Tai visų meilės vartų krantinė,
Tai lyg parakas miesto patrankai,

Kuri skelbia vidudienį ir saliutuoja
Savo paraku nesumeluoja –
Aš tau vienai bučinį duodu
Į tavo lupų vasaros aruodą
Mano lūpų geismą begalinį
Ir visados nepaskutinį,
Į tavo lūpų šulinį ir į šaltinį
Man galutinį.

Kokia graži tavo krūtinė!
Tiek apsunkus, kiek reikia mano rankai.
Ir man niekad jos neužtenka,
Kiek aš noriu, tiek man jos tenka.


Vilniuje, 2014. I. 26 
 

---

 
Kur menė, į kurią dar pakviestum?

Vis tiek aš ieškosiu to užmiršto protėvių miesto,
Kažkur dar yra jo raudonų griuvėsių šviesa –
Tik tu pasakyk, ar į pilį mane dar pakviestum,
Kur visko yra, tik manęs nebėra ir nebus.

Ir kaipgi bebus, jei pilis jau seniai sugriauta ir žaizdota,
Štai stovim abu, o nėra jau nė vieno tarnų –
Tai todėl, kad diena pernelyg sugriauta ir miglota,
Debesų, tarsi marška – lyg naktį, užklota.

Tai kaip, ar dar myli mane, mano miela brangioji,
Sugriuvo pilis ir jau išvežė tai, kas brangu.
Kur šilko tinklai, į kuriuos aš tave įviliojau?
Kai menė dar buvo aukšta, o tu kaip jaunystė graži. 
 

Vilniuje, 2013 metai 
 
  

---

Laiškas

Duok man, fėja, gero ūpo, negailėki.
Negi gaila tau pajudinti pirštelį.
Tu gali išjungti tarsi peilį
Tą siaubingąją bangų negalią.

Bangomis mane kankina per atstumą –
Žiaurūs niekšai nesigaili mano sielos
Gailestinga tarsi Kristus būki tu man,
Atsižvelk į mano kančią, miela!
Nepažįstamoji! 
  
Vilniuje, 2013 m. gegužė 
 
 

---

Laivas


Gyvenimo dulkės mane štai vis tiek pasivijo,
Tai kas, kad prieš vėją tvirtai pasiryžęs ėjau.
Tai kas, kad gaivusis lietus mano kelią nulijo,
Vis tiek, o vis tiek be tavęs aš gyventi bijau.

Tai kas, kad toli mirguliuojantis pergalės krantas,
Tai kas, kad ir kelto per nerimo jūrą nebus –
Vis tiek su tavim, su tavim mano metai gyventa,
Vis tiek, o vis tiek tau manoji tėvynė nubus.

Vis tiek aš ieškosiu iš kur mes per amžius atkilom,
Iš kur atsruvena manosios tėvynės laukai –
Iškils du sudužę laivai virš kraujuojančio šilo
Ir meilės žodžiu apkabins pasiilgę vaikai. 
 
 
Šį sovietų metais parašytąjį atkūriau 2012 metais.
 

---

 

Lapas

Vienišas klevo lape,
nuskintas be gėdos,
ir širdgėlos,
(nors sakė poetė Salomėja,
kad ir medžiui skauda).
Kaip menka apie tave parašyti: LAPAS!

Kas gi tai –
kasmet sužaliuoja,
daug duoda svajonių mergaitei,
kuri nežino, ką turi,
ir įsideda jį į knygą.
Argi lapas gali
turtinti ir nenumirti,
maždaug kaip efemeridė.

Klevo lapas,
kuriuos rudenį
taip sunku senajame mieste surinkti,
gražus, kaip pavasarinės alyvos. Ar taip?

Ne, tik toks lapas,
ant kurio užrašysiu,
turi vertę.
Štai užrašau:
2008,
ir 2009 metais,
KGB bangomis (tikrai!)
buvo paguldę mane
Vilniuje ant šaltos nuogutėlės žemės,
o pagalvė kankinimui kentėti
buvo gelstantis klevo lapas. 
 
Vilniuje, 2014. II. 27 
 

---

Lapų griūtis

Jau pagelto klevo lapas,
Vėjas kelia jį ir meta.
Užpustytas mano takas –
Kelio vingių nesimato.

Tik matyti upė teka.
Gal į širdį, gal į jūrą.
Nieks nežino ką ji šneka,
Ir į ką jos akys žiūri.

Nematyti tavo kojų,
Kas parodytų man kelią.
Tuo keliu aš abejoju,
Kurs pasisuka į šalį. 
 
 
 2013 m. 
 

---

 

Laukiu

Yra, kuri sakė
mergina ne plaštakė – „Ne daugiau to nebus,
kad viena aš miegočiau“.

Tai kodėl niekada
nepaskambini
tam, kuris vienas
nemiega,
galvodamas apie tave?!
ir dainuoji per radiją
apie sniegą.

KGB gaujelė
mano mintis seka
ir kažką tyliai šneka,
ir užpustė man taką
į viską.

Bet tavo krūtinė
niekada paskutinė
man vis tiek tviska
balta ir šilta nelyginant
saulės diskas.

Laukiu.


2014.X.13 
 
 

---

 
Muzika Rymanto Mikelsko. 
 
 
Laukiu Naujųjų Metų!

Laukiu aš laukiu,
Kolei Naujieji
Per mano slenkstį ateis.

Kolei pasveikins
Žodžiai gerieji
Skriaudą jei turi – atleis.

Pamiršk viską,
Kas mus skyrė –
Tik prisimink, tik mylėk.
Viskas dabar pasikeis.

Tavęs laukiu,
Tave myliu
Būk su manim ir tikėk.
Niekas tavęs nepakeis. 
 
 
 ~1986 metai 
 
 

---

Lipimas per kalną

Meilė yra ir jausmas.
Meilė – žaibai ir griausmas.
Meilė nėra kaip seilė.
Meile, džiaugtis man leiski.

Silkė bačkoj ne meilė.
Šitaip mane mylėjo.
Vien KGB nemeilė.
Jau seniai nugalėjo.

Viską daviau tėvynei –
Jausmą, akis ir dvasią,
Bet manęs neapgynė,
Sakė – tu nesuprasi.

Dar nevažiuoju slėnin.
Užlipu dar ant kalno,
Nuo kurio jie pamato,
Tą, kuris kaip ant delno.

Aš žvelgiau į drugelį
Lapai nuo manęs jį slėpė.
Padėti nieko negali,
Kurio namai tik palėpė.

Ir liepė eiti namo jau.
Lietus nematytai užlijo.
O aš tik ranka numojau,
Kai sakė,, Jis dár nebijo“. 
 
 
Vilniuje, 2014 m. 
 
 

---

Lošėja ir vynas

Ponas kelia sau prie lūpų taurę vyno.
Neišvengia žalio vyno ir panelė.
Jos suknelė pasibaigia aukščiau kelių,
Bet ne tau tatai, Martynai ir vaikeli.

Iš tiesų gražu – tokia porelė!
Savo laisvėje jie ką tik nori gali –
Gali atsistoti ir išeiti iš kavinės,
Taipgi gali išvažiuoti iš tėvynės.

Londono kavinėje brangesnis vynas
Ir vaikinas ten neapkabina.
Vien tik tą, kur pokerį išlošia,
Ten kur ponai sėdi atsilošę
Ir neprasilošę. 
 
 
2013. VII. 1 

 

---

 

Lūpos

Tavo lūpos, mergužėle, tarsi vyšnios.
Chrizantemos taip nežydi, nei bijūnas.
Ir nevertas, kas tavęs dar nepažįsta –
Nei prie kojų tau priklaupęs, nei klajūnas.

Baltą žiedą aš nuskyniau tau po kojų –
Atiduodu visą puokštę tau lelijų.
Tau už vyšnias aš šiandieną padėkojau,
Ir lietus smėlėtą taką vėl nulijo.

Tavo lūpos, mergužėle, kaip aguona.
Tu pati seniai esi tarytum vynas.
Alkanajam tavo lūpos tarsi duona –
Viskas tavo, mano miela, kaip gėlynas.

Jūros vėjas prisirpino tavo lūpas.
Dėl jų grožio, mergužėle, aš nekaltas –
Na tai kas, kad prisirpimas man parūpo.
Išnokino girtas vėjas, ir nešaltas.

Baltą žiedą aš nuskyniau tau po kojų –
Kvapnų žiedą baltą baltą net nakčia.
Prie to žiedo aš išalkusis nakvojau
Ir mačiau kokia sudylanti delčia. 
 
  
Vilniuje, 2013. VI. 6 
 

---

 
Man patinka

Man patinka šiuolaikinis grožis,
Marškinėliai, vėjo plakami.
Man patinka nekaltybės rožė,
Jos žiedai, į plaukus segami.

Man patinka amžinas troškimas
Atpažinti vynuogių kekes
Ir pajusti koks svaigus jų vynas,
Kai jų svoris manyje nuskęs.

Man patinka rausvas lūpų skonis,
Kai dangus nupuola taip žemai,
Man patinka vasaros kelionės,
Ir svetingi užeigos namai.

Man patinka rausvas lūpų grožis,
Marškinėliai, vėjo plakami,
Man patinka nekaltybės rožė,
Jos žiedai, į plaukus segami.

Man patinka tas tylus beldimas
Į bežades ir tylias duris,
Ir tas amžinas kankinantis laukimas,
Kas šiltai duris atidarys.

Man patinka nekaltybės šukės,
Džiaugsmo ašara, sudužusi staiga,
Tavo veidas, netikėtai atsisukęs,
Netikėta ilgo karo pabaiga. 
  
 
Man patinka pažinimo medis,
Išauginęs laisvės viliones,
Man patinka jo vaisius suradęs
Ir pamynęs vergo grandines.

Nepatinka, kai tėvynę pavadina
Be komandos be komandos gimtine –
Šventą vardą šventą vardą pagadina
Ir prisidengia nuo liaudies miline.

Man patinka ta būties pilnatvė,
Į kurią tikėjimas atves,
Man patinka Gedimino gatvė –
Grindinys, nežinantis manęs.

Man patinka rūkančios merginos,
Jų aistringi meilės bučiniai,
Meilės paslaptys, kurių mažai kas žino,
Ir kurių aš pavergtas seniai.

Man patinka krištolinės šukės,
Džiaugsmo ašara, sudužusi staiga,
Tavo veidas, netikėtai atsisukęs,
Netikėta ilgo karo pabaiga.


Parašiau 1987 metais, iš dalies atkūriau 2012 m.

---

 
 

Kas čia parašyta yra tiesa

Mane, Joną Baranauską, Albino s., (g. 1952. 05. 10), kažkokie organizuoti nusikaltėliai KANKINA (tikrai!, nieko taip netrokštu kaip nekankinimo kankinančia būsena!!!), kankina nuotoliniu būdu (kažkokiomis bangomis ar spinduliais, ar ultragarsu) bet kur man bebūnant jau labai daug metų nežinia už ką [skaitykite viską], ir seka (mane užpuolę) mano mintis (visokius niekus), mano galvos funkcionavimą, visu tuo labai labai sunkiai nusikalsdami (ir niekas jų neareštuoja), o visiškai negalvoti nepajėgiu (mintis seka, įtariu, dar nuo sovietų laikų). Kadangi ir taip aišku kad jie KGB, tai nė nesakau kad jie KGB, o jei neaišku, tai sakau: jie KGB, prisidengę šiuolaikiškumu. Baudžiamąjį poveikį bangomis – pirmiausia taikydami svaiginimą – pradėjo 1993 metais, o labai sunkiomis būsenomis kai norėjau būti verčiau kalėjime, kankinti pradėjo 1996 metų rugpjūčio mėnesį. Pastaraisiais metais kasdien kankina kankinančia būsena (ir ne vien ja) per visą nemiegojimo laiką kankinimą ir padidindami. Kai atrodo kad nuo kankinimo mirsiu, ištariu,, mirsiu“. Ir balsu dažnai prašau kad juos kas nors išduotų teisėsaugai. Mano kančių, gausybės nuolatinių pergyvenimų jiems jau seniai turėjo užtekti!!!, šią bausmę atlikau jau seniai. Kai kankindavo labai smarkiai, pažinau ir grindis, ir žemę, ir galvos daužymąsi. Vos nenusižudžiau, vos nemiriau. Kitoks nebūsiu. Jau daug metų kai nebenoriu nė gyventi, jau seniai jaučiuosi sunaikintas. Svaido į galvą žodžius bet kur man bebūnant, o daug metų žodžiais nepaliaujamai tiesiog plakė (būdavo ir naktimis), daug metų kentėjau kai žodžius nepaliaujamai galvoje kartojo (tiksliau: kalbėjimo mašina transliavo į mane žodžių kartojimą). Bangomis trukdo miegoti labai daug metų, transliuoja sapnus labai daug metų (daug būna ir kankinančių), daug iškentėjau ir kenčiu ir naktimis. Ne vienerius metus atsigulus kankindavo nors ir neilgu, bet labai kankinančiu siaubingu kankinimu lyg elektra kai neįstengi išlipti iš lovos, iš kankinimo. Tai buvo klaiku. Kankino naktimis ir karščiu. Kankina taip pat ir šalčiu (ir baisiu), alkiu, kankinimu lyg bronchitas. Kankino kankinimu kai atrodė kad susirgimas viduriuose, skausmu palei akį, graužė akį, neregėtu burnos džiovinimu. Į galvą leidžia spengimą tai silpniau, tai stipriau jau labai daug metų, nemažai metų į galvą transliuoja svirplio svirpimą. Kai guliu, kankina kojų skausmu jau daug metų. Kankina neapibūdinamu sunkumu, galvos skausmu (net ant žemės gulėjau), visokiais trumpais skausmais, kankino dantų, pilvo, smarkiu širdies, smarkiu smilkinio, skrandžio skausmu (net rėkiau), gerklės skausmu. Kankina kankinančiu mieguistumu, kankinimu krūtinėje, springdinimu. Mėgindavo bangomis išgauti nesusitvardymą. Ilgai erzino ir šnabždėjimu. Žodžiais tebepjauna. Kai kankinimą ėmė didinti valgant, ėmiau valgyti kartą per dieną ir labai kukliai, ilgokai ir taip kankinausi. Labai ilgai kankino varymu bangomis iš vietos, turėdavau vis eiti ir eiti. Būna būsenų kai sunku atlaikyti garsumą. Buvo labai smarkiai sutrikdę širdies veiklą, buvo akimirkai bangomis suparalyžiavę (sutraukę). Įjungdami nualpinimą buvo nualpinę (parkritau). Ilgai kankino ir tokia būsena kai neturėjau jėgų. Buvo nutirpinę ranką (kurį laiką nevaldžiau). Kankino sunkiu pergyvenimų jausmu, neviltimi, dažnai apimdavo siaubas. Ilgokai kankino skausmu kojos kelyje. Ilgai kankino skausmu nugaros apačioje, buvojau dėl to poliklinikoje, peršvietė rentgenu dubenį. Sunku buvo ir apsirengti kai kankino skausmu petyje. Kai kankino diegliais, vos nuslinkau į tualetą. Gyjant operuoto auglio žaizdai, skausmą padidindavo ir bangomis. Labai sunku buvo iškentėti kankinimą gaudimu galvoje, gaudimu per visą parą, ir ne per vieną paeiliui. Kankindami gaudimu kankindavo dar ir kitokiu sunkiu kankinimu. Ne vieną mėnesį skaudėjo po nakties kai mušė plakimu į šoną kažkokiais dažnais skaudžiais lyg elektriniais smūgiais (,, atbojnyj molotok“, – paaiškino žodžiais iš savo bunkerio). Nemažai metų trenkdavo smūgį kai atsiguldavau, krūptelėdavau, net ir dantys subarškėdavo. Ne vienerius metus kankino būsena kai turėjau vis lipti ir lipti iš lovos vos atsigulęs. Daugokai metų kasdien vien tik vaikščiojau po kambarį per visą nemiegojimo laiką, o jie nepaliaujamai galvoje kartojo žodžius – ir tokia buvo būsena. Nemažai metų pravaikščiojau ir su tokia būsena kai nebuvo gyvenimo dėl nuolatinio labai nemalonaus diskomforto (jis daug sunkesnis, negu įprastinis), tas buvo seniai, dar man nežinant kad tai kenkimas bangomis iš išorės. Visa tai tiesa. Bangomis sukelia poreikį šlapintis arba tuštintis, šleikštumą maistui, dantų griežimą, kosčiojimą, kankinantį jaudulį, nosies šnirpščiojimą, vėmimą, kosulį bei užsikosėjimą, ir ne tik tai. Bangomis ir užmigdo, ir budina labai daug metų, miego trūkumu vargina labai daug metų. Kankina dirbtiniu kankinančiu nosies užgulimu, taip pat oro trūkumu. Nemažai išbuvau skaudančia galva – bangomis galvoje laikė skausmą. Sukelia smarkų perštėjimą, ir akių perštėjimą, niežėjimą. Daro įtaką veiksmams, judesiams (sutrikdo rankų judesius), nevalingai sučiaupiu lūpas, nuleidžiu akis. Kankina krenkščiojimu (ir kankinančiu), sunkiu alsavimu, čiaudėjimu (ir per visą dieną – tokiu atveju net plaučius skauda), (dirbtiniu) slogavimu, nosies užgulimu. Buvo apėmę nežymios haliucinacijos. Seka mano įsivaizdavimus, kurie, kaip ir mintys, žodžiai, galvoje atsiranda nepriklausomai nuo manęs, iškart vaikau juos iš galvos, bet galvojimą (nors nevisada) stimuliuoja bangomis, žodžių, reginių galvoje pagamina ir bangomis. Kartojasi galvoje kažkada kažkur matyti reginiai, kažkada kažkur girdėti žodžiai. Reginių ir žodžių kartojimąsi galvoje ir bangomis išgauna. Ką aš pamatau, jie kažkiek išgirsta, ką aš išgirstu, ir jie kažkiek išgirsta, ir kažkiek mato ką aš matau. Jie tiksliai žino, net būsimą, mano judėjimą (jaučiu, kad tuo naudojasi, spekuliuoja). Kai tik namie įeinu į tualetą, iš 16-to buto, esančio iškart virš manojo buto, nuleidžia vandenį jau daug metų, nuo 1993 metų daužo dunksi į lubas vis virš manęs. Daug metų, tuo momentu kai savo name praeidavau pro šiukšlių išmetimo vamzdį, dažnai šiukšles iš viršutinių aukštų su trenksmu mesdavo. Daug žmonių kasdien savo kelyje neatsitiktinai sutinku gerokai dar nuo sovietų laikų, laukiu, kad kas nors iš jų praneštų teisėsaugai iš kur žmonės gauna informaciją apie mano judėjimą, buvimo vietą, kur yra gaujelės buveinė (gaujelė įsikūrusi ne tame bute, kuris virš manojo buto ir išvis ne name, kuriame gyvenu, bet minėtasis 16-as butas turi ryšį su tais, kurie mano mintis seka – tai aišku iš dunksėjimo į lubas, iš vandens paleidinėjimo ir nuleidinėjimo, kurio tekėjimas girdisi). Kažkada, kai jau maniau kad mane amnestuos, iš KGB bunkerio tarė:,, Tave dár reikia aprodyti“. Tai štai dar ir dabar rodo, nors jau tada buvo daug aprodę. Kai KGB gaujelę areštuos, kuri mano galvos funkcionavimą seka, šis žmonių judėjimas aplink mane, manau, baigsis. Ir visokio kitokio kėgėbistinio smirdėjimo sumažėtų. Vilniuje vaikšto ir važinėja,, šumakerių“, vaizduojančių mane. Žino pomėgius, įpročius, mano planus (tik kad jų neturiu), žino ką ketinu pasakyti, nes, kaip ir kiekvienas žmogus, apgalvoju ką sakysiu ar kur eisiu. Smulkiausiai žino mano egzistavimą, netgi būsimą. Savo planelius paskutinę akimirką kartais pakeičiu, kad KGB dalyviai negalėtų manimi spekuliuoti. Vadina jie mane,, žmogumi“ (jau labai daug metų, gerokai dar nuo sovietų laikų),,, šunimi“ (irgi jau labai daug metų). Dar vadina (tyčiojasi),, mergaite“ (vadina labai seniai, dar nuo sovietų laikų, ir plačiai – taip pat ir rusų dainose, be to, kartą ir pasakė kad aš esu,, tarprespublikinis“ persekiojamasis),,, briedžiu“,,, karaliumi“,,, Lietuva“,,, kunigu“,,, žalgiriu“,,, pirmuoju“ (kur aš būnu, neretai ir mašina numeriu 001 pravažiuoja, greitoji pagalba pravažiuoja jau nemažai metų),,, ponu“ (nes vartojau šį kreipinį sovietų metais),,, litu“,,, vėju“. Kankina ir seka mintis, kaip labai daug kartų seniai įsitikinau, ypač už sovietų laikotarpio eilėraščius, ypač už antikėbistinį eilėraštį, beje nė neišspausdintą, kelis atisovietinius, atgimimo eilėraščių knygelę,, Vasarvidžio laisvė“ (išėjusią 1990 m.), rašinius,, Lietuvos aide“ kai dirbau jame korespondentu (gal ir už rašinį kad KGB veikla Lietuvoje uždraudžiama), gal ir už pogrindinę veiklą sovietų metais (už dalyvavimą leidžiant,, Perspektyvas“, už Gintauto Iešmanto rankraščių išgelbėjimą ir išsaugojimą kai jį areštavo), ir ypač už nepriklausomybės siekimą. Manau, kad gaujelei nesiseka manimi naudotis, gal ir už tai kankina. Dėl kankinimo bangomis visą popieriją (savo archyvą) jau senokai teko išmesti (rodos, gyvenimo netekau – tik kad aš jo ir taip netekau). Kas brangiausia – eilėraščius –išmečiau paskiausiai, 2009 metais (,, Mesk! “– ir toks jų žodis atsklisdavo). Kai jau visus savo eilėraščius išmečiau, piktai riktelėjo: kur dar jų yra! Reikalavo išmesti dar ir nuotraukas, visas poezijos knygeles,,, Lietuvos aido“ laikraščių komplektus. Šitaip KGB apvainikavo mano gyvenimo pabaigą. Per tuos kankinimo ir minčių sekimo metus praradau labai daug, taip pat ir materialiai. Nepaprastai daug ir iškentėjau, deja ir dabar tebekenčiu. Daug buvo tokio netveriamo laiko kai norėjau verčiau būti kalėjime, o ne bangomis kankinamas. Su jais (gaujele ar jų sėbrais), savaime aišku, nieko bendra neturiu ir niekada neturėsiu. Absoliučiai jokių slaptų ryšių neturiu ir niekada neturėsiu, nieko slapta nei veikiu, nei darau, kas yra absurdiška ir minėti, ir KGB gaujelė tai žino. Nėra jokių priežasčių jokiam manęs kankinimui bangomis ir, suprantama, jokiam minčių sekimui. Siaubas ima vien nuo siaubingų būsenų prisiminimo. Kankindavo ir tokiu kankinimu, kurį jie vadino gimdymu (tik kankindavo ir ilgiau, negu trunka gimdymas). Žodžiais parodyti kankinimų sunkumo neįmanoma. Būsenų, kuriomis kankina, labai daug. Būdavo kad ir rėkiau. Džiaugsmo nedavė niekad, tik parodė, kad ir tokią būseną jie turi. Beje, man išoperuota melanoma (net ir kai ant operacinio stalo gulėjau, kalbėjimo mašina žodžius galvoje nepaliaujamai kartojo; kalbėjimo mašina buvo įjungta ištisus dešimt metų!), yra auglys ant nugaros (jo skaudėjimą bangomis padidina), kitas nežina koks auglys yra šalia inksto. Daug metų maldavau kad bangomis manęs nekankintų ir, suprantama, kad minčių nesektų. Judėjimo, minčių sekimas toli gražu nors ir ne tokia sunki bausmė kaip kankinimas bangomis, bet taip pat labai sunki. Argi galėtų kam nors būti neaišku, kad tai KGB bausmė ir baudimas, kad jį vykdo KGB. Jei kankinimu bangomis nori mane sustabdyti, tai veltui kankina, nes kankinimas bangomis fizinių jėgų nemažina, o sveikatą – ir somatinę, ir psichinę – žinoma, gadina. Dėl kankinimų, šio KGB persekiojimo, negyvenu jau maždaug 20 metų. Minčių sekimas ir kankinimai bangomis, tai lyg nuolatinis sirgimas vėžiu. Jau gana mėgautis mano kančiomis, aš senas. Jei žinotumėt kankinimų sunkumą, suprastumėte mane. Malonėkite šį tekstą perduoti teisėsaugai, gal Generalinei Prokuratūrai, ir pareikalaukite, kad gaujelę, jų buveinę susektų. Pats aš kreipiausi ne tik į Saugumo departamentą, bet ir kitas teisėsaugos institucijas kad padarytų galą šiam neregėtam siaubingam nusikaltimui, galą manęs kankinimui bangomis ir minčių sekimui, tačiau KGB gaujelė vis tiek egzistuoja. Tie, kurie mane bangomis kankina ir mano mintis, protavimą, mano judėjimą nuotoliniu būdu seka, tuo labai sunkiai nusikalsta labai daug metų, turi kažkur Vilniuje buveinę, turi joje nusikalstamą aparatūrą su kuria kankina ir mintis seka, manau ir algas už šią savo nusikalstamą kėgėbistinę veiklą gauna, tai negi jų areštuoti neįmanoma! Tai gal ilgiausiai trunkantis nusikaltimas. Visrakčiu atsirakinėja mano butą (dar nuo sovietų laikų). Šį tekstą visur platinau ir platinsiu kaip pakliuvo. Jonas Baranauskas. Fabijoniškių g. 43–11, Vilnius, t. 861399523. 2011 m. rugpjūčio 23 d.                      P. S. Visa tai, kas čia parašyta žinau iš to, kad seka, kankina, naikina mane labai daug metų, žinau ir iš žodžių, kurių visur išgirstu, ir iš jų pačių žodžių atsklindančių nežinia nei kaip, nei iš kur, iš mano gyvensenos atkartojimo daug kur. Visa tai tiesa. Taigi tiesa ir tai, kad egzistuoja ši KGB gaujelė, kuri kankina nuotoliniu būdu. Ir niekas jų nearešuoja. Jei teisėsaugai nerūpi pavienio žmogaus drama (tiksliau, naikinimas), tai turi rūpėti kad jie, KGB, egzistuoja. Nuo aukščiau paminėtos datos mažai kas pasikeitė. Dar ir štai: 2012 metų liepos 6 d. mane bangomis vėl nualpino. Naktį iš rugpjūčio 30 dienos į 31 d. mėšlungį man sukėlė abiejose kojose iškart, tuo pačiu metu. Rugsėjo 27 dienos vakare vos neuždusino (ir žmona matė) – įjungdami dusinantį springdinimą. Lapkričio mėnesį pradėjo įjunginėti, taip pat ir naktimis, dar ir dantų skaudėjimą bei skaudėjimą palei smilkinį. Gruodžio 1 dieną ir atėjusią visą naktį kankino sunkiu nosies užgulimu, kai ir kvėpuoti vos begalėjau. Dirbtiniu slogavimu, čiaudėjimu, ypač nedarbo dienomis ir naktimis, vargina nuo rugpjūčio mėnesio. Kai kada laiko įjungtą tokį slogavimą, kad net veidą ir akis peršti. Gruodžio 19 d. laikė įjungtą galvos skausmą, nedaug kada jį išjungdami. Gruodžio 23 dienos naktį kamuodamas slogavimu labiau negu bet kada KGB vyrukas iš savo bunkerio tarė:,, Tavo laimė kad aš gailestingas“. Kalėdų dienomis tiek įjunginėjo čiaudėjimą, kad net plaučius skaudėjo. Nuo pat ankstaus ryto slogavimu ir čiaudėjimu, vėl iki plaučių skaudėjimo, vargino 2013 m. sausio 4 d., atėjusią naktį ir sausio 6 dieną. Kojų skausmu – kai guliu – kasdien kankina jau gerokai suvirš 10 metų (kai kada įjungia ir negulint). Labiau negu įprastai kankino sausio 19 dienos naktį (taikydami taip pat ir galvos skausmą). Vėl pradėjo širdies skaudėjimą įjunginėti. Vasario 2 d. naktį buvo įjungę kojos mėšlungį. Sunkiu slogavimu, jį tai palengvindami, tai vėl pasunkindami, KGB gaujelė kamavo vasario 9 dieną, sekančią dieną įjunginėjo dar ir galvos skausmą. Smarkiai kankino vasario 23 dienos naktį. Slogavimą, retai jį nutraukdami, taiko nuo praeitų metų rugpjūčio mėnesio. Įjunginėja skausmą nugaros viršuje. Š. m. vasario 25 d. kankinimų ir minčių sekimo aprašymus pateikiau Prezidentūrai. Bet kankinimus gaujelė įjunginėja ir toliau. Kankinančią būseną nuo kovo 29 dienos pradėjo įjunginėti sunkesnę. Sunkia kankinančia būsena kankino balandžio 12 dieną ir naktį, taip pat dar ir kojų skausmu, kurį laikė įjungtą kaip niekad ilgai – per visą naktį. Sunkia būsena kankino ir kitą dieną, bei balandžio 14–17 dienomis. Atrodytų užtektų, kad kojų skausmu kas vakarą jau daug metų kankina, kad naktimis miegoti trukdo jau du dešimtmečiai, kad ir bendroji savijauta bloga visąlaik, užtektų, kad dažnai taiko dusimą ir karštį, kitaip vargina, bet jiems viso to negana – įjunginėja dar ir kankinančią būseną, be to – įjungia, tarytum žvėrys, ir labai ilgam laikui – ištisoms valandoms, netgi ištisai dienai, ne kelioms minutėms. Balandžio 23 dieną ir net iki vidurnakčio kamavo nosies užgulimu ir čiaudėjimu iki plaučių įsiskaudėjimo. Labai sunkiu kankinimu kankino balandžio 29 dieną, naktį daug kankino kojų skausmu. Smarkiai kankino kankinančia būsena gegužės 10, 11, birželio 8, 10, rugpjūčio 7–17, 19–31, rugsėjo 1–30, spalio 24–30 dienomis. Apginkite mane. Dažnai transliuoja į galvą spengimą. Ypač neleidžia išsimiegoti kai naktys trumpos, vasaromis. Rytais jaučiuosi labiau išvargęs, negu vakare. Tai ką veikia Lietuvos teisėsaugininkai, Saugumas, jeigu KGB gaujelės neareštuoja? Manęs kankinimai, kas čia parašyta mažai pasikeitė. Prašau, kad šį tekstą kas nors paskelbtų žiniasklaidoje. Kas žinote, praneškite teisėsaugai iš kur ateina informacija apie mano judėjimą ir buvimą, kas žinote, praneškite teisėsaugai kur yra gaujelės buveinė – buveinė tų, kurie seka mano mintis, ir kankina mane per atstumą. Vilniuje, 2015 m. balandis 
 

---

 
Matau

Norėčiau eiti
pačia Neries vaga,
kuriai abipus
įtvirtintos aukštos pilys.

Ir einu,
pasinardinęs iki kaklo.
Sraunus vanduo padeda žengti su savo srove.

Prieinu akmenį,
kuris kasmet vis toks pat
mane pasisveikina,
amžių tėkmės nuglaistytas.

Daugiau dugne
nieko nėra,
tik krante matau
stovinčią kariuomenę,
kurios žirgai
netrukus perplaukia tekančią upę,
ir puls artėjantį priešą.

Purslai štai tyška
žirgams iš po kojų
net ant manęs,
girdis kovos šauksmai,
ir jie laimingai pasiekia krantą.
Matau.


2013 m. 

 

---

 
Meilės tyko daug pavojų

Nesuprantamas pasauli,
Tu žaidi su manimi –
Su vilionių vilnimi
Àtplaukia tava apgáulė.

Nesuprantamas pasauli,
Kam pasėjai tiek žvaigždžių?
Jų šlamėjimą girdžiu
Ir jos šaldo mano kraują.

Tik nebūna šaltos naktys,
Kai glaudžiuosi prie žmogaus –
Ir jis niekad neapgaus,
Ir kurio bijau netekti.

Priedainis
Ar buvai kada suklupęs
Prie merginų meilės upės?
Ar matei, ar sužinojai,
Kur gyvenimo pavojai? 
 
 
~1986 metai 
 

---

 
Mergina

Būk laiminga.
Tam nereikia jokios priežasties.
Užtenka apsivilkti suknutę,
kuri gražiai išplatėja
nuo tavo klubų,
bet nuogos kojos
vis tiek lieka neužengtos.

O medžių lapai
praleidžia mirgančią šviesą
iš mėlyno dangaus
ir nei karštas nei šaltas šiandienos oras,
o tik toks
kaip tavo aistringas balsas,
kuriuo man pasakei
labas
ir net ištiesei ranką
su žiedeliu ant piršto –
gaivinančiai vėsią
ir karštai pageidaujamą.


Vilnius, 2013. IX. 2 
 

---

 
Merginos užeigoje

Jos kavinėje kvepia.
Kaip Kauno „Tulpėje“ smaguriauja,
su senoviškom skrybėlaitėm.
Traukia dūmelį, gurkšnoja ir juokiasi,
gražios kaip gėlės.

Sakoma, jei turi
dvi riekutes duonos,
tai vieną suvalgyk,
o kitą iškeisk į gėlę
savajai sielai.

Ir aš ten buvau
pritemusiame užeigos kampelyje,
kai atėjo klegėdamos pasikavinti,
neseniai išmaudžiusios
savo nuodėmę upės vingyje,
kad dar nė plaukai
nebuvo išdžiūvę.
Tai negi jos gali
būti kuo nors nusidėję ir kaltos!?

Nežinai,
Teisingumo saule,
kad tokioms
bet kas turi būti atleistina,
kad jų nuodėmės kaip medus
paragavusiam ir neragavusiam
žmogui.

O yra jų kalėjimas.


Vilniuje, 2013 m. 
 

---

Merginų plaukai

Plaukai
gražesni, negu lygūs laukai.

Banguoja,
svyra net ant nuogos krūties,
kas išties
jaudina jauną ir seną.
Ir primena upę Seną,
meilės mieste.

Ten būdavo
plikai nukerpa tas merginas,
kurios flirtavo su priešais.

Ir netekdavo grožio,
tartum Samsonas.

Bet atauga banguojantis laukas,
ir plaukas.

Ir vėl tampa jos gražios
kaip visada.
Tik daugiau neflirtuos
niekada. 
 

Vilniuje, 2014 m. liepa 
 
 

---

 

Meteoras ir žemės rūkas

Žemėn karštas štai nukrito meteoras,
Iš galaktikos jo kelias pasisuko,
Nes plieninę traukė širdį žemės oras
Ir vėsus gaivino kvapas – žemės rūko.

Prie akmens štai privažiavo astronomas,
Toks orus, tarsi iš seno atviruko –
Savo auką apkabinęs laikė gnomas
Ir graudus jo senas žvilgsnis – atsisuko.

Meteoro jiems rūpėjo gabaritas,
O širdis jiems neturėjo jokio masto –
Suvaitojo apipjaustytas granitas
Ir išlaisvintas iš tariamo balasto.

Taip bedvasis kartais trūksta tavo noras,
Šį pasaulį abiem rankom apkabinęs –
Šaltą pypkę išsitraukia komandoras,
Abejingai žemės kamuolį pamynęs. 
 
Parašiau apie 1984 metus 
  
 

---

Miela, ir gražu

Tu nežinai
kas tavo kojos.
Bet kai ir šalta
trumpu sijonėliu žingsniuoji
per miestą.
Matyt,
truputį žinai koks tai pinigas.
Deja, tik paviršutiniškai.

Dievas skriaudžia
šitaip nežinantį.

Juk kažkas iš tikrųjų yra tavo kojų kūryboje,
bet nevisi tai žinom.
Kūryba
labai paslaptingas dalykas,
kaip kosmosas,
be begalybės pabaigos,
tad nelengva ir sužinoti,
ypač, kai viskas draudžiama,
nors ir neužrašyta,
lyg sovietiniu skelbimu.

Kažkas yra šioje kūryboje,
tai
ant Romos katakombų užrašyta ir Pompėjoje,
kas tarp kojų
buvo ir bus
mylinčiajam.  
 
 

---

Miesto nelaisvėje

            Daina

Vyr. Aš kas rytą jus matau, ir prie to jau pripratau
        Mergele.
        Einat Vilniaus gatvele, ir sustojate gale
        Prie kelio.

Mot. Prie to kelio jus matau, jau seniai aš jus skaitau
        Vyreli.
Vyr. Prie to kelio stoviu aš, ir tiesiu į jus rankas
        Mergele.

Vyr. Laukiu trokštu kuo greičiau, Jus pažinti iš arčiau,
        Bet sako
        Jūsų žvilgsnis nedrąsus, kad šis noras Jums baisus
        Man sako.

Mot. Bet neleidžia man kažkas, liesti vyriškas rankas
        Ir veidą.
Vyr. Kad neleidžia – na tai kas, Jūsų grožis man taip pat
        Neleido.

Mot. Mieste mylimas brangus, teisk ar supažindink mus,
        Maldauju,
        Laimink meilę, laimink mus, surišai tarsi žmogus
        Po saule.

Vyr. Mato tolimas dangus, pamiršau visus draugus
        Pasauly.
        Mato Vilnių, mato mus, Viešpatie palaimink mus
        Po saule.

Gali būti ir priedainis:  
 
 
Vyr. Man nėra daugiau kelių, aš be jūsų negaliu
        Gyventi!

Mot. Jūsų meilė man šventa, aš be Jūsų pasmerkta
        Pasenti... 
  

PRIEDAINIS

Aš nežinau
Kodėl nėra kelių,
Kur nematyčiau (nesutikčiau) Jūsų
Ir neturėčiau širdyje gėlių,
Kurios yra
Yra yra yra – vien Jūsų.

ARBA:

Kodėl mes neryžtingi,
Kodėl nenugalim savęs –
Praeivių žvilgsniai priekaištingi
Ir baimė – mūsų nesuves.

ARBA:

Jeigu
Tave patraukė grožis,
Meilė
Tave sužeis lyg rožė
Spygliais.

Niekur
Nebus jau (tau) kito miesto
Kurio
Gelsvi žibintai šviestų
Skaisčiau.

Tai šitaip aš tave
skaičiau. 
 
 

---

   
Minimalus gyvenimas

Tik per pievą mano kelias visą dieną,
Gelsvos plūkės man linguoja kaip kareiviai –
Ir einu aš lyg ir tiesiai, o ne kreiviai,
Ir matau kaip į vežimą krauna šieną.

Neša kibirą ir baltą baltą pieną,
Karvė lyžteli šiurkštus liežuvis man į ranką,
Debesėlį suskaičiuoju ne kiekvieną –
Ir minimaliam gyvenimui užtenka. 
 
2013. IX. 19 
  

---

Minkšto pūko debesynas

Tik raudoną, mano dona, mėgstu spalvą –
Na tai kas, kad nuo spalvų man skauda galvą.
Dar ir žydrą tolių gelmę pamylėjau
Kėliau galvą į aukštybę kiek galėjau.

Debesų balta plaštakė skruostą lietė,
Atgaivino karštą dieną jų palietė.
Prisimink, kaip žydrą skliautą puošia vynas,
Kaip atplaukia minkšto pūko debesynas.


2013. VI. 29 

 

---

  
Moneta padavėjai

Gražioji fėja atnešė bokalą
Ji sakė – laba diena, pone!
Aš pabučiuoju auksaspalvį alų
Ir būnu girtas, būnu girtas kone.

Nuo tavo žodžių linksma man, mergele,
Tai kas, kad pinigų jau,, neturiu“.
Tau nesvarbu, jei žmogui širdį gelia,
Jei girtas eina jis ant keturių.

Šis baras pilnas dūmų ir merginų.
Atėjau aš atsigerti ligi soties.
Jau kažkas tave užkalbinti mėgina,
Tik žinoki – jo ketinimai migloti.

Padavėja, kaip siūbuoja tau krūtinė!
Kam tu rodai savo grožį nežabotą!
Imk į delną štai monetą paskutinę
Šią auksinę – man senelio dovanotą. 
 
 
Vilniuje, 2013. V. 1 
 

---

 
Mūsų miestui

Labas Vilniau, jau senókai
Tavo liepų nemačiau –
Mūsų sodai jau išnoko,
Dienos bėga vis greičiau.

Ar žinai kodėl takelis
Vėlei atveda mane,
Per siaurų gatvelių šalį
Į Piliãkalnio menès.

Vilniau – pasakų seneli,
Ar žinai tu, ar žinai?
Kas tave pamilti gali,
Tas pamilsta amžinai.

Kaip turim pirmą meilę kažkada,
Didžiulę lyg beribė visata –
Turėkime širdy po savą miestą,
Kad jo žibintai vėlų kelią šviestų. 
 
 
Parašiau ~1986 metais. 
 
 

---

Naikinimas

Man sunku kaip akmeniui prie kelio.
Glūdi amžius kelio tėkmėje.
Čia praeina žydintis vaikelis
Su mama, už rankos vedina.

Man prie kelio akmeniu stovėti liūdna.
Net iš palydovo krenta į mane lietus.
Stoviu netekty užvėręs burną
Ir matau kaip vedasi vaikus.

O lietus vis nesiliauja lijęs
Į mane žarijų spiečiumi.
Jau seniai esu kaip medis žuvęs.
Jį žaibai prarijo ugnimi.


Vilniuje, 2013. IX. 20 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 
 

Jonas Baranauskas,
Eilėraščių knygelės,, Vasarvidžio laisvė“ autorius.
Fabijoniškių g. 43–11, Vilnius. Telef. 861399523









      Naktis

Nė vieno spindulio
neįsileidžia mano naktis.
Nubundu ir nežinau,
kur žemė, kur dangus.

Žemę lengvai surandu,
bet tamsoje
ji man vis tiek nežinomybė.
Bet ir gyvybė.

Oi kaip svarbu į ją atsiremti žemės netekusiam,
pakirdusiam iš sapno košmarų!
Ir žengti žingsnis po žingsnio
iš tamsumos į šviesą,
kolei pagaliau išaušta
Aušrinė.


2013. VII. 19

















Jonas Baranauskas,
Eilėraščių knygelės,, Vasarvidžio laisvė“ autorius.
Fabijoniškių g. 43–11, Vilnius. Telef. 861399523





  Našlės skatikas

Man teko pakliūti
per Mišias prie aukų dėžutės
Aušros Vartuose.

Besimeldžiantis
vienas bei kitas
mesdavo į ją savo dalį,
pagal savąją išgalę.

Čia klūpojo ir jauna mergina.
Nepaprasto grožio.
Ji meldėsi, o aš gėrėjausi ja.
Jos drabužiai, veidas ir gilus liūdesys
sakyte sakė,
kad tai jaunoji našlė.

Man labai norėjosi
ką nors jai ištarti.
Bet ką, Dieve, bažnyčioje tarsi.

Tik štai ji pravėrė rankinę,
išsitraukė monetą
ir įspraudė aukų dėžutėn.

Moneta dzinkt
ir įkrito skambėdama,
o man atsirado proga
ją prakalbinti.,, Jūs davėt daugiausia“, –
pasakiau jai, ranka liesdamas petį,
o kita rodžiau aukų dėželę.,, Nejaugi“, –
atsakė liūdnoji gražuolė
ir jos liūdesyje
sužibėjo šypsnelis.
Lyg ant madonos veido.


2013 m., birželis 
 

---

 
Naujametinis karnavalas

Ateina naktis –
Aistrų pilnatis,
Kai šviesos užlieja gatves.
Užlieja mane
Vakarinė minia,
Kai einu pasitikti tavęs.

Tarp gausybės veidų
Tų akių nerandu,
Dėl kurių man prailgo diena.
Tik staiga pamatau,
Kaip aš naiviai klydau,
Pasikliaudamas meilės daina.

Sniego kelias atves
Pas eglutės žvaigždes,
Paskutinė suduš valanda.
Ir tada pasiklys
Minioje bučinys,
Vienišųjų nebus – tik tada.

Minia lyg upė išsilies,
Prie senučiukės, prie pilies.
Šoks Vilniaus kalvos ligi ryto
Ir nenebus jau miesto kito,
Kur šitiek juoko iš širdies. 
 

Parašiau apie 1986 metus. 
 
 

---

 

Ne man

Ne man,
taurės prisilietimas prie lūpų,
sklidinas fužeras.

Ir tos lūpos,
kurios pasinardina vyne
ne man.

Mergaitė,
viskuo ir visa graži,
niekad ir visada –
tik ne man.
Lyg tobulybė eina ir juokiasi.
O tu, Martynai, pamiršk mėlyną dangų.

Jos torsas
kaip pasaulio aštuntas stebuklas
irgi niekad nebūtų man
nei sapne.

Tik degtinėlė,
nuo kurios
apsaugok mane, Viešpatie,
yra mano.

Ne man ir mano eilėraščiai –
KGB privertė mane
juos išmesti.


Vilniuje, 2013. VIII. 17 
 

---

 
Ne man grožis

Ne man
kavinės ir restoranai,
kuriuose atsiskaitoma
su arbatpinigiais.

Tai nieko.
Bet ne man ir merginos,
kurių Vilniuje
šitiek daug vaikšto ir vaikštinėja.

Praeiti neleidžia
savo akelėmis ir grožiu,
kurio netikėliai
ne nepamato,
o aš badą kenčiu.

Ką belaimėsi
bado streiku.
Laimėjo tik Petras Cidzikas.
O aš
darausi vis įžūlesnis.
Anądien pliaukštelėjau
vienai panelei per užpakaliuką.
O ji atsigręžus tesakė,, Ar baigsi“.

Kaip aš galėčiau pabaigti,
nieko nė nepradėjęs. 
 
 
Jos eina
Vilniaus miesto šaligatviu
ir
neatsigręžta
į netikėlius.
Čia ir yra
jų grožis.


2013 m. rugpjūtis 

---

 
Ne vienai dienai

Tik vakar tu sakei,
Kad be manęs verkei,
O šiandien jau nepažinai –
Sakyk kodėl, sakyk kodėl?

O šiandien jau nebežinai
Kodėl nemyli amžinai –
Tavęs kiti, kai tu pati
Nepastovi, nepastovi.

Ne vienai dienai
Aš prisipažinau –
Tave tik vieną
Mylėti ketinau.

Ne vienai dienai
Tau skyriau širdį –
Ne vienai dienai širdį užgavai.

Dar vakar degė man
Tavų akių šviesa,
O šiandien jau atvėsę
Meilės pelenai, tik pelenai.

O šiandien jau nebežinai,
Kad pažadėjai amžinai
Neleisti židiniui užgęst,
Neleisti židiniui užgęst. 
 

Parašiau apie 1987 metus.
Dainuoja Alfredas Macius. 
 
 
 

---

 
Ne, tai laiškas „Noriu,
kad atsidarytum tu langą.
Kažkur prie Aušros Vartų
savo name.
Bet kur senamiesty
langą atsidaryk šitą vasarą.
Parodyk savo alkūnes,
baltas rankas,
lig pažastų visiškai nuogas.
Mosteltum man
nors vienu piršteliu.
Oras šiandien
toks šiltas.
Na atsidaryk langą,
papozuok jame
visam savo kiemui,
aš taip noriu tavęs, miestiete.
Pažiūrėk,
dar ir krosnis šilta tavo apartamentuose,
kambarinė skalbinius pakeitė vakar.
Bet niekam neleidi apsilankyti,
nei nosies įkišti,
nors žinau, kad tu nori,
ir truputį bijai.
Jonas“

Adaryk širdies duris 
  

---

 
Neatsitiktiniai žmonės

Jau eisiu
iš kur atėjau,
nes čia salėje
per daug kviestinių svečių,
susirinkusių be kvietimo,
todėl ankšta.
Net po du
ant vienos kėdės sėdasi.

Koks kapišonuotas piemuo
suvarė šitiek avelių
ne į tvartą?

Juk tai einantieji
ne pagal savo laikrodį,
ir ne pienių taku,
o tik tam,
kad kitam
pakenktų,
ant kulnų liptų.

O Eminencija Vincentas sakė kadaise:,, Nelipkim vieni kitiems ant kulnų! “.

Nėra kam pamokyti vaikščioti
žmones.
Kasdien užlipa man galvos,
einantys KGB reikalu.


Vilniuje, 2013. XII. 12

---

  
Negalėsiu

Negalėsiu be tavęs ilgai išbūti.
Tam nereiks nei 43,
nei penkių savaičių, Laura.

Nežinau, kodėl ponas Dievas
nieko nedraudžia,
jei tavo siela duoda kiek noriu
kaltybės nektaro,
nuogos tavo dvasios – daug man gero padaro,
jau ir taip pilname nuodėmių vynuogyne.

Nei vynas
tiek dangaus nenužemina,
kaip tavo nusiminimas
dėl prarasto savo rojaus.
O aš lig žalios palapinės kritau
alyvų paunksmėje,
kurioje nekaltybė tau gimė prieš aušrą.

Štai jau metai praėjo,
o sakai
dar tik penkios savaitės,
kai aš neragavęs nei uogos šilelyje,
kuriame poilsiaujame vasarai pasibaigiant.

Aš toks pat mylintis aritrėjus,
kaip ir buvusios vasaros priešaušry
ir nereikia sakyti,
kad gana tau jau valgyti
gardumynus.
Aš nekaltas,
ką man vynuogės lemia,
ir semia dangaus nuolat alkanai širdžiai.

Tikrai laiko sąvoka kūrybinga
tarsi laivo,
kuriame parplauksim upe,
į pasiilgtą Vilnių.

O tu tokia vis tiek pat paslaptinga,
kaip tavo balta silpnybė,
ir slaptenybė,
Laura ir Inga,
savo grožiu turtinga,
kaip gėlė reikalinga,
nemanieringa.

Man patinka
(Laura ir Inga). 
 

---

 
Nekankink bangomis!

Nežinau, nuo pradėti
šios dienos evangeliją,
kuri man kasdieninė
ir begaliniškai toli
nuo Šventojo Rašto.

KGB gaujelė
kankina mane bangomis.

Tai jokia evangelija,
bet – netgi šiurpus – nusikaltimas,
reikšmingas nelyginant Evangelija.

Viešpatie, kuris nesi,
nustumk juos į Dantės pragarą kaip nuo uolos,
kad jie sprandus krisdami
nusisuktų!
Arba kišk po Temidės kardu
jų piktàs kenkėjiškas galvas,
nes tõkios nereikalingos. Ar ne?

Kas gi galėtų į tai atsakyti,
kai nežino (anei visuomenė) koks yra
kankinimas bangomis.

Visuomenės atmatos jie,
nes kankina mane per atstumą kankinančiom būsenom.
Kankina tikrai, ne melas ką parašiau.
O ar atmatos – sprendžiu vien aš,
nes niekas nežino,
kas yra kankinimas bangų sriautu.
Kankina taip realiai,
kaip juodu ant balto
mano tekstai pasakė.
Ir šią nelaimingą dieną viskas kaip ir anksčiau,
nors jau vasara.

Kada gi pagaliau sužinos!
Kaip oras šitai man reikalinga,
kaip lūpų ir upės vingis,
kaip išlaisvinimas raštu.


Vilniuje, 2014. VI. 7 
 

---

 

Nemato

Liūdi, pardavinėdama medų,
žavinga mergaitė,
kad neperka niekas iš jos.

Ką begalėčiau padėti,
kai prekių apstu!
Norėdamas pirkti,
nežinotum ką rinktis.
Tik tokių kaip ši dangaus pardavėja
pirkti nėra.

Sotina gražumu
skaisčiai auksinis medus –
vasaros gardumynas.
Gyvas lobis kvartalo padangtėje.

Pusakliai, kas praeina
ir nepamato
mergaitės medaus.


2013. VII. 12 
 
 

---

 
Nematomasis vėjas

Ar matei
kaip vėjas verčia šakas
gluosnio bei kitų medžių.

Pažiūrėk –
užverčia kiekvieną lapelį
ir pasimato
šviesus jo pamušalas.
Ir stumia plėšia pavėjui,
neša dangumi visą medį,
neša lyg su manim ar tavim.

Medis visas
judėjime ir gaudesy
kaip gyvenimas.

Tai šitiek išgali
nematomas vėjas –
šimtus lapelių užgauna.
Atrodo
jie gyvena
geriau, negu manoji siela. 
 
 

2013 m. 

---

 
Nepamirštu

Kaip toli ta naktis,
kai buvau su tavim
prie pasakų jūros.

O Dievas nematė
ir davė tokį kvapnų orą,
kokio nepasitaiko.
Nebent
ąžuolų girioje
šiltą vasaros rytą,
kuris ūkanotas.

Tąnakt
išėjau į balkoną
ir įkvėpiau tarsi balzamo
jūros šniokštimo ir oro.
Su jūros alsavimu
buvo ir mano širdis,
o tu
likai gulėti viešbučio kambary
ir laukei manęs.

Nežinojau,
kad jūra spinduliuoja
tokį nežemišką transą.
Ir nakčia.

Toji naktis,
tolsta lyg sapnas, bet vis tiek
šitos vynuogių kekės
mano rankose dega
kaip tada.


2013 m. 
 

---

 
Muzika Rymanto Mikelsko 
 
 
Nerimas

Nuskrenda aukštai
Paukščiai vieniši,
Žvaigždėtu ir laisvu dangum.
Argi nematai
Kókia panaši
Tų paukščių tėkmė su žmogum?

Pralekia diena,
Pralekia naktis,
Tačiau tu lieki vis toks pat.
Vakaro daina –
Ryto netektis,
Bet tau nesvarbu, tau tas pat.

Jeigu pažinai
Polėkio sparnus,
Skubėki pažinti erdves –
Juk ir pats žinai,
Kad žvaigždžių lietus
Pas mylimą žmogų nuves.

Kodėl nebenori gyvent
Kaip paukščiai, kaip šiltas lietus?
Kam leidi jaunystei rusent
Ir degini aukso metus?
Tavo rankų pilnatis
Daugel meilės pamatys –
Neleisk savo laimei rusent! 
 
Parašiau apie 1986 metus 
 

---

 
Nesibaigianti kelionė

Atsigulu nakčiai miegoti
ir girdžiu iki ryto
kaip Vilnelė gurgena.

Mintys šėlsta ir gena
į gelmę, kur dervą kūrena
žemės branduolyje,
ir plazmoje.
Didelių nuotolių
per naktį pasiekiu klejodamas.

Ryte išlendu
į šaltą žemės paviršių
ir vėl keliauju –
raudonosios planetos link,
iš kurios
nebūna bilieto atgalios,
tad tranzuoju
šiaip ne taip pasiekdamas žemę,
kad ir sekančią naktį joje
galėčiau kankintis
kankinamas paslaptingomis bangomis.


Gimtinėje, 2013. VII. 12 
  

---

 
Nesibaigianti šventė

Kai saulė pabučiuoja tylų horizontą,
Diena jau būna pasibaigus.
Aš išlipu į jūros krantą
Ir mano akys besuranda
Kavinės ūžesį ir dainą,
Kur Palangoj per naktį eina.
Ir man į širdį beužeina
Žvainą.

Negalima taip linksmintis be galo
Nejausti saiko nei finalo –
Prie staklių atsistoti laikas.
Prakeiktas tas kapitalizmo tvaikas! 
  
2013. VI. 30 
 
 

---

 

***

Nesuprantamas
toks žmogus,
kuris pyksta kad myliu
savo tėvynę.

Nerandu aš jam vardo
žodynuose. 
 
Parašiau ~1986 m., atkūriau 2014 m.
Spausdintas „Sąjūdžio žiniose“. 
 

---

 
Nešventė

Eikš,
baltas popieriaus lape,
tuščias tarsi žiema.

Kai neturiu jokios merginos,
neturiu į ką kreiptis
šaltuoju metų laiku.

Kas ta kava, lyginant su merginomis,
nors pasklinda jos aromatas
miegamuosiuose apartamentuose
ir prie rašomojo stalo
gaivinančiai.
Bet vis tiek ne tokia
kaip Paryžiuje,
kur ją paduoda
su šaltu vandeniu
briaunuotoje stiklinaitėje.

Hugo mieste nebuvosiu,
tik žinau,
kad saloje yra katedra,
kurioje vainikavo
Bonopartą Napoleoną,
ir Kvazimodas svajojo
apie gražiąją Esmeraldą.

Nesibaigianti šventė
šviesusis Paryžius,
o mane
seka KGB srutos
ir kankina nuotoliniu būdu
kankinančia būsena.
Išgelbėk mane, Esmiralda!         

Vilniuje, 2013. VIII. 30 
 

---

Netiesa!

Kažkas yra sakęs
(ne, ne Oskaras Vaildas),
kad jos nieko neturi.

Netiesa.
Jei neturėtų,
tai nebūtų ko slėpti.
Ir nevaikščiotų nuogos
Prancūzijos paplūdimiuose,
kai oras begėdiškai šiltas
ir bedieviškos bangos pliuškena
į krantą.

Į krantą.
Tas nežemišką grožį supranta,
kas dėl josios gyvena.
Kol nepaseno. 

---

 

Niekas neapgina

Duok palaimą,
mano brangioji Laima.
Menamas tavo vardas,
teišmuša tuos kaip kardas,
kurie mane
nuotoliniu būdu kankina.

Laumės mane apginti gali,
bet jos eina pro šalį.
Tik pirščiukais pamoja,
Kai kurios užsimoja.
Ir nėra man paguodos,
Ką jos duoda.


Vilniuje, 2013. IX. 25 
 
 

---

 
Norėti nedraudžiama

Lekia skrenda kregždutė,
Žemės nesiekdama,
O vaikai atsitūpę
Nori išgąsdinti ją.

Šitaip gražią mergaitę
Nori pasiekt ranka –
Turi debesys greitį,
Žiopso uogas renką.

Koks gražus tas pasaulis!
Jo pasiekt negali.
Ko širdie nekantrauji
Ir viltim gyveni.

Ta mergaitė nuėjo
Baltu pievų keliu,
Nepasiekiamu vėjui
Prisiskynus gėlių.


2013.VII.11 
  

---

 
Nueinantis

Su sūnumi
išlipom spūstyje iš troleibuso.
Jis čiupo nepažįstamojo ranką
ir ėmė tolti nuo manęs su juo,
linksmai kažką čiaukšėdamas lyg tėvui,
bet suvokęs
greit parlėkė atgal
nustebęs ir išraudęs.

Aš žvelgiau
linksmomis akimis,
bet akimirką apėmė siaubas –
jeigu šitaip nueitų sūnus
nuo manęs. 
 
Ir sugrįžtantis

Praėjo dvidešimt
ir dar kažkiek
metų,
ir šitai kartojasi.

Jau ir Valdovų rūmus atstatė.
Būtent jų
atėjau apžiūrėti –
vienas, be sūnaus,
nes už rankos nebevedžioju
seniai.

Vėl spūstyje
žengiu per karališką salę ir pamatau –
mažas berniukas šalia!,
atsipalaidavęs nuo mamytės rankos,
ir susimąstęs.
Tarsi mama,
paimu jam už rankos
ir einame į promenadą
tolyn nuo mamos tam vaikui neįtariant.

Ji prisidengė lūpas iš juoko
ir leidžia vestis jos vaiką, kvatojasi tyliai.
Mudu einam ir einam,
jis kalbėti nesiliauja man – savo,, mamai“,
klausia kaip čia gyveno karaliai.
Ir štai pamato,
kad eina visiškai ne su mama!
Ir nulekia nuo manęs
savo mamai į glėbį,
(lyg Katedros altorėlyje pavaizduota).
Atsigręžta į mane,
mamai vis juokiantis.

Vaikas sugrįžo tarsi sūnus paklydėlis,
tik išsigandęs,
ir jis pats pagaliau nusijuokia,
susivokęs kas čia įvyko.

2012 m. liepos 6 d.  

---

Nuo tavęs

Žydinti vyšnios šakele,
Ar matai koks pasaulis miglotas?
Nerandu jame tinkamo kelio,
Nors esu poliglotas.

Žydinti vyšnios šakele,
Tavo žiedas tur magišką galią,
Jį aplanko darbštuolė bitelė
Ir mane į pavasarį kelia.

Žydinti vyšnios šakele,
Nuo tavęs vyšnių sodas pakvipo.
Mano miela mergele,
Apsvaigau nuo kvepėjimo šito.


2013 m. 

---

 
Nuodėmės prisiminimas

Man pažįstamas nuodėmių miestas,
Aš jo vardą žinau.
Ar mane ton kavinėn pakviestum,
Kurioje tave pažinau? –

Tavo skaistų veidelį ir vyną,
Pirmutinį nuo jo apsvaigimą.
Ir gatvelę į tavo namus –
Į tavo apartamentus.

Tu nusimetei rūbą žieminį
Ir suknelė nuslydo ant žemės.
Aš buvau tave apkabinęs
Ir dangus tąkart buvo, ne žemė.

Aš buvau išgėręs degtinės
Ir nieko daugiau nežinojau –
Tik tavo nuogą krūtinę
Ir gražias kaip pavasaris kojas. 
 
 
Vilniuje, 2014.I.5 
 

---

 
Nurengia merginą

Dar raudonas, meldžiamoji, tavo tonas.
Nežinau, kam šis skaistumas reikalingas.
Skaisčią suknią tau nuvilko nevidonas,
Nusikaltęs ir šventai paleistuvingas.

Ta suknelė dengė tai, kas nepriklauso
Kiekvienam, kas geidžia tavo lūpų –
Jam kas uždrausta ir neprieinama parūpo,
Jis ne Kristus, meldžiamoji, iš Emauso.

Stumk švelnia ranka visus nuo lobio,
Ir nuo savo vakarinio buduaro –
Neateisiu kaip kareivis eina grobio,
Neatnešiu dovanų raudoną skarą.


Vilniuje, 2013.XII.10  
 

---

Nurūdijo grotos

Kalėjimo jau nurūdijo grotos.
Pasidariau bežadis ir kuprotas.
Nušiuro medžiai kažkada sodinti,
Tačiau vis tiek nenori tu manęs apginti.

Gyvenimas vienutėje vargingas.
Nežiūri, ar esi nagingas.
Amnestijos nebesimato,
Nors žilas plaukas jau senatvę mato.

O vis dar noriu pamatyti Traviatą.
Ir rugiagėlę sostinės bare.
Jau amnestuok mane, šlykštus gyvate,
Aš nebuvau tavų gaujų kare.


2013 m.  
 

---

 
Oi, gyvenimėli

Panelės lakuoti nagai,
todėl ji negali
pakelti ragelio.

Ir neprisiskambinu
greitajai pagalbai,, Ambulance“ –
kai pulsas padažnėja
dėl saulės pertekliaus
Baltijos bangų vonioje,
arba vyno gimtinėje.

Oi, gyvenimėli,
kada tu pablogėsi. 
 

2013 m.

---

 
Pakelkim!

Pakelkime taurę linksmybių
virš visų galimybių.

Lengvą taurę šampano.
Ką nors lengvesnio,
negu skausmas ir ašaros.

Pakelkime taurę
iš knygų ir džiaugsmo,
iš visko, kas migdo
poilsio miegu
ir ramina sielą.

Per visą valstybinę šventę
ne viską ir viską iškentę –
pakelkim ir gerkim!


2013.II.16 
 

---

 
Paklydėlių žibintas

Gyvenimas atrodo
Man kaip labirintas.
Čia daug žmonių,
Bet eina jie po vieną.

Kažkur yra
Paklydėlių žibintas –
Aš ieškau jo
Kas naktį ir kas dieną.

Einu gatve,
Nors skauda širdį –
Šalta minia
Manęs negirdi.

Gal pasirodys
Tos vienintelės akys,
Kurios mane supras ir nuramins.
Ir pasaulis,
Be galo nusibodęs,
Staiga iš naujo man atgims. 
 
  
Parašiau apie 1986 metus.
Dainuoja „Veidrodžio“ roko grupės vokalistas Juras Natulis.
 
 

---

Paklydimas

Kur tavo vainikas pasidėjo,
Kad jo nebėra tarytum vėjo?
Kas tau jo spindesį žadėjo
Ir netesėjo?
Ar aš?

Graži, mieloji, tu ir be vainiko.
Jis tau, sakyčiau, netgi ir netiko.

Žalia jaunystė adresą užrašo
Ant rausvo bilieto raidėm guašo.
Ir nuveda taku į žalią stotį
Protingą ir beprotį. 
 
 
2013.VII.20 
 
 

Pakviesk į Klaipėdą

Laivas plaukia į krantinę ir nelaukia.
Tave myliu – ant jo bortų užrašyta.
Išmatuoja kapitonas jūros gelmę.
Baltu dūmu į padangę saliutuoja.

Ištaikingas baltas laivas štai atplaukia,
Nuo krantinės moja rankom kas jo laukia.
Didį lobį atgabena tavo miestui,
Į kurį dar ir mane galbūt pakviestum.


2013.V.14 

 

---

 
Panele, ar laikas jau eiti?

Dar valanda,
arba pusvalandis,
ir sužydės alyvos prie tako,
kuris veda mane
iš gaisro.

Reikia skubėti.

Bet noriu kaip nors sulaukti
alyvas pražystant.

Tai ką man daryti?,
ant galo grįžus.
Iš alyvų liepsnojimo eiti,
ar jame pasilikti?

Tas lapų mirgėjimas
saulės paunksmėje
veda iš proto.

Bet neišėjau. 
 

Vilniuje, 2014 m. 

---

Paradas mėlynam kraujui

Raportuoja karininkas karalienei.
Ir princesei perlų žiedą pabučiuoja.
Akselbantai tviska saulėje kaip sniegas
Jo leibgvardija merginai asistuoja.

Purpurinis generolas čia priklaupia,
Bet princesė nusišypso ir nelaukia –
Karieta iš mūšio lauko išvažiuoja,
Dvi patrankos karo baigtį saliutuoja.
O manęs nuo KGB neišvaduoja.


2013 m.  

---

 
Paryžietė sinjora man sakė

Baras pilnas tavo dūmų sinjorita,
Pilną taurę tu keli prie savo lūpų.
Pilną uždedi krūtinę ant staliuko –
Nežinai, kad elgeta už durų klūpo.

Tu laiminga, nes paskendus dūmų sriaute,
Ir vynelis jauną galvą apsvaigino –
Karas baigtas, ir daugiau nėra ko griauti.
Asistuoja jaunas vyras, ar vaikinas.

Jaunas vynas galvą suka po perkūnais
Jam terūpi, meldžiamoji, tavo kūnas.

Karas tau – ieškojimas vaikino.
Jį kaip tik bare štai rasi.
Aš kare prisižiūrėjau rusų kino,
Bet manęs tu niekad nesuprasi.

Gerk, sinjora, gal tu sinjorita.
Vien iš dūmų viską sužinojau.
Tau įpylė taurę dar ir kitą,
Ir apliejo vienas lašas tavo koją.

Gerk sinjora, tik nedaug, tik po trupùtį
Kažkada uždėjau ranką tau ant kelio,
Kažkada turėjau nuostabų snukutį,
O dabar – už durų, ir ant kelių.

Baras pilnas tavo dūmų sinjorita,
Kitą taurę tu keli prie savo lūpų.
Pilną uždedi krūtinę ant staliuko –
Nežinai, kad elgeta už durų klūpo. 
 
Net ir šito nesuprasi sinjorita:
Kaip nusukti mano žvilgsnį nuo krūtinės –
Ji tokia, kad perskelčiau granitą,
Ar nusiskandinčiau prie krantinės. 
 
 
Antra dalis

Dar norėčiau sinjorita į Paryžių
Pamatyti Eliziejų ir Monmartrą,
Paragauti paryžietiškųjų ryžių
Ir užkalbinti žiusteną Polį Sartrą.

Egzistencija be meno nereikšminga –
Padaryk man protežė į savo miestą.
Sinjorita, tavo koja nuodėminga
Daug negerk, nes iš tikrųjų bus tau riesta.

Tas vaikinas prisišliejo tau prie skruosto
Ir jau taikosi paimti baltą ranką –
Akimis jis tavo kūną godžiai glosto
Ir arbatpinigius padavėjui renka.

Tu neduok vilties tokiam plėšikui –
Tyrą grožį pasiliki kitai dienai,
Savo daiktus atiduok senam nešikui,
Šitoks grožis dovanotas ne kiekvienai.

Penelope, gal dar gyvas ir Delonas,
Reikalingas kino teatrui tarsi oras,
Tarsi žemei paskutinis meteoras,
Man girtuokliui lyg odekolonas.

Aš dar būsiu Marso lauko kapitonas
Ir turėsite pakelti man kepurę,
O kol kas – Vileišio rūmų mažordomas
Ir bateliai mažumėlę jau nušiurę.

Man grizetė reikalinga po perkūnais!
Be tavęs aš visą laiką būsiu vienas.
Kaip stebuklas šiltą naktį mėnesienos:
Nuodėmingas, sinjorita, tavo kūnas. 
 
Vilniuje, 2013. IV. 23–24   

---

 
Pavasario pabaiga

Gal sukalsiu paskutinį jau sonetą
Apie tavo niekad vystantį man žiedą –
Nežinau, kodėl visi taip garbina monetą
Ir mažai apie pavasarį pagieda.

O pavasaris yra tarp tavo kojų.
Žiemą vasarą nevysta tikras grožis –
Tas, kuriam save aš paaukojau
Kiek turėjau, tiek pirkau tau rožių.

Gal sukalsiu paskutinį jau sonetą
Iš auksinių ir sidabriškų monetų –
Jas visas už tavo grožį atiduodu,
Ir jau visiškai šiam kerui pasiduodu.

Iš dviejų apsunkusių alyvų,
Iš jų kekių – kaip pavasarį jos svyra!
Jų kiekvieną pažinau kaip medų,
Į kurį takai ir kelias veda.

Iš baltų kaip sniegas tavo kojų,
Tarp kurių laimingas pabuvojau –
Iš auksinių ir sidabriškų monetų
Tau sukursiu žiedlapių sonetą.

Nežinai, ką tu turi, brangioji.
Nors tas viskas vien tarp tavo kojų.
Ir ne vien tik šitai medų ima,
Tas, kursai Ieva tave vadina.

Tik nepyk, kad aš taip visko noriu –
Tavo kekių tokio lengvo svorio,
Tų alyvų iš pavasario želdyno,
To paties nesubrandinto tavo vyno.


Jei nevertas, tai kodėl jam atsiduodi,
Kas brangiausia, be derybų atiduodi.
Nežinai, kokią tas lobis turi vertę –
Tas, kurio negaili man išgerti. 
 
Vilniuje, 2014.V.11    

---

 
Peržengus slenkstį

Šalta ir baisu,
iš tiesų.

Peržengus slenkstį,
plūsteli
šaltuma ir tamsuma,
ir niekas jų neprašalina.

Matyt, reikia pačiam.
Bereikia
kuo dažniau žengti per slenkstį,
nors jis jau nudilęs.

Ir užrašyta,, Labas! “
tam,
kuris per jį žengia.


Vilniuje, 2013 m.  

---

 
Ponai ir ponios!

Nežinau,
aš nieko nežinau.
Tačiau žinau,
ko ir kiti nežino.

Žinau,
kad KGB
seka mano mintis
ir kankina
kankinančia būsena nuotoliniu būdu.
Ji sunki
kaip Puntuko akmuo.

Argi tai ne,, stebuklas“,
kurį vertėjo pasakyti
jums,
ponios ir ponai, ir mūsų Temide?
Gal sutriuškinsite juos,
gaujelę.

Bet,
klevelio lape,
aš išmečiau visus eilėraščius,
kuriuos apie tave
buvau parašęs.

Ir kai šaudė
toks pat tu drebėjai.
KGB ir ligšiol tebešaudo,
nors kruvinasis amžius
jau seniai pasibaigęs.
Šaudo kankinimais
nuotoliniu būdu,
ir neapginate,
draugai ir ponai.

Vilniuje, 2013 m. 

---

 
Pradžia

Aš pažiūriu pro langą,
bet nė kiek ne lengviau.

Horizonto pabaigos nematyti,
tik šiaurės pašvaistė švyti.

Ir nepradeda lyti,
lietumi, kuris šniokščia.
Klevas trokšdamas laukia,
o debesėliai praplaukia.

Bet štai vaikas šviesiaplaukis
sušuko,, lašnoja! “.

Ir lašus sau nuo veido nubraukia,
kai lietučio sulaukia.


Vilniuje, 2013.IX.21   

---

 
Praeinančioji

Man gražu,
kai tu praeini pro šalį,
kai matau tavo grožį –
tave ateinančią ir nueinančią,
kai išgirstu tavo balsą.
Ir balsai merginų kitokie,
kaip kitokie ir viskas,
kas moteriška.
Viskas jūsų gražu,
jeigu gražu.

Šaligatvio kavinėje
aš sėdžiu gerdamas medų,
o tu neįtari
kad geriu į tavo sveikatą,
ir nežinai,
kas yra tavo grožis,
dėl kurio nesiginčijama.
Jai praeinant.
Grožis vis toks pat
nuo neatmenamų laikų,
nepaslepiamas,
arba tavo pačios neslėptas,
kas ir yra puikiausia. 
 
Tu praeini
ir susidrovi, arba ne, bet
ir vienaip, ir kitaip,
duodi peno,
nes pamatoma.
Nepaslėpsi,
ką akys matys pačios,
nebent lobį
visiškoje tamsoje slėptum.
Bet ir tamsoje glūdintį
vėlesniuose eilėraščiuose atskleisiu,
jeigu pasakosiu ragaudamas patį medų.
Visko juk pasitaiko.


Vilniuje, 2012 metai 
 

---

 

 
Prakeiksmas

Žodis „fortūna“
man nesiskiria
nuo žodžio,, nebūna“.

Namo
aš niekaip nepastatau
Vilniaus Fabijoniškėse.
Nes KGB
jo nestato.

Ir tegul juos
pagoniškasis Perkūnas,
kol jie Vilniuje būna!


2013 m. 
 

---

Prašau ir maldauju

Mane kankina bangomis
Kiekvieną dieną,
Gana! – ne kartą paprašau,
O jie – visviena.

Gana, bandite, nekankink,
Karštai maldauju –
Karštai maldauju ir prašau
Aš visą gaują.


Vilniuje, 2013 metai 
 

---

 
Prašymas

Išgerk su manimi
limonado,
nuo kurio visi jau atprato.
Aš geriu kavą,

bet su tavim
gersiu nektarą.

Tik nedažnai perku aš (,, Presto“) arbatą
ir dedu ją
į suplyšusį savo batą –
jis turi praeito kvapo,
smirdančio KGB aromato,
nuo kurio draugai neatprato:
dar ikšiol batus mano seka.
Dar ikšiol seka ir mintį
ir negali manęs užmiršti.
Niekuo nenusidėjau,
tik laisvę širdy turėjau.
Tai todėl tu, srùta, įjungei
kankinimą, tarsi jungą.

Ir seki mano batą ir mintį, –
tai ir yra už ką
tave sunaikinti;
tavo gaujelei kalėjimo skirti,
ir iš buveinės išspirti,
o kankinimo aparatūrą
paversti į duonkepės kurą.
Net tiek
KGB gaujelė
man nusikalto.

O teisėsauga neišmano,
kaip mane KGB gano,
ir „neišgano“.               

Vilniuje (ir visur, kur aš būnu), 2014 m. 

---

 
Pretenduoju į eilėraštį

Kai peržengiu
Dominikonų bažnyčios slenkstį,
iškart patenku
į praeitus amžius.
Nereikia jokios reto mašinos
(nei kaleidoskopo,
kuris nukeldavo į stebuklų pasaulį,
jo besivartaliojančias spalvas matant,
gražesnes už vaivorykštę, ir už viską).

Skliautas prieangyje,
ilgas ir žemas,
kalba dangaus kuždesiu ir slaptybėmis,
o karalių batą mačiusios grindys
nekarštos leidžia čia pabūti vienam
ir jausti archaiškų dvasių alsavimą,
jos tikrai čia plazdena.

Bet ženk
iš šios prieblandos menės į vidų!
ir nustebins pilioriai, kaip kalakuto kojos,
išplatėjimu puošnūs ir nematyti.
Vargonų balkoną jie remia,
iš ten sklinda
moters švelniai moteriškas balsas.
Net norėtūsi pamatyti
kokiai merginai jis taip lengvai dovanotas.

Altoriaus skraidantys angelai ir šventieji
kviečia sėstis į nudilusį suolą
ir pagyventi pamirštant
už durų laukiančius KGB.

Vilniuje, 2013.XI.7 

---

Prie užeigos gėlynas

Šitas laivas toks erdvus, jame neankšta.
Telpa lobis. Kam priklauso – nieks nežino,
Vien, kuris kaip velnias jį suranda
Ir vardu necenzūruotu pavadina.

Šito meno nesupranta kas iš molio,
Kas iš pieno ir gėlės pražydo – žino.
Ir nebus daugiau tam šilto guolio
Ir prie užeigos nebus žiedų gėlyno.

Išgabena laivas lobį jau į krantą.
O po to – ir vėl į vandenyną.
Kur tik vėjas meilės kelią besuranda,
Kur į puotą atneša tau vyno.

Na matai, manoji laime, tapo aišku
Kam priklauso tavo lobis begalinis.
Aš laimingas – jis man paliktas ant tako.
Jei neaišku – man jis atiteko.
Ir užteko.

Vandenyno saulė viską slepia.
Aš radau jį pamestą ant tako.
Apie lobį aš kalbu, brangioji mano –
Pažiūrėk, kaip saulė tingiai teka
Ir žinok kam tavo lobis atiteko. 
 

Vilniuje, 2012 metų gruodis 
 

---

Prieblandos atitekėjimas

Aš jausdavau
kaip artėja vakaras.

Prieblanda eina per mane, per kūną
kaip teka vanduo,
kaip ilgas ilgas negirdimas traukinys rieda
geležiniais debesų bėgiais –
tik be galo lėtai ir negirdimai tyliai,
bet eina prieblandėjimas per mane.

Vakarui temstant
išeinu į kiemą
pilną klevų ir liepų,
kurie irgi šakomis
mato blėstantį dangų kaip aš,
gyvai alsuoja savo syvų gyvenimu,
ir lėtas prieblandos atitekėjimas
matau eina ir per medžius,
eina nuo neišmatuojamų aukštybių
linkui juodos sumindžiotos žemės
ir medžiai tą prieblandą jaučia
lyg savo medinį kraują šerdyje,
kuri turi rieves,
ir rievės atsiveria lyg kraujuojanti žaizda,
lyg mirties liudijimas,
medį nupjovus.

Galop sutemsta neįžvelgiamai
ir aš užiebiu žiburį,
ir štai tamsą plačiu sriautu perplėšia
šiltos šviesos spinduliai,
kaip ir aš perplėšiu,
ką parašiau.

Vilniuje, 2013 m. 

---

Prisiliečia

Kaip miražas
duoda gražą
padavėja.

O atrodo
prisiliečia
lengvas vėjas.

Tai lakuoti
jos pirščiukai,
tarsi snaigė

Man į delną
dėjo gražą
ir tuo baigė

Pasimatymą
vėlyvą
ir neramų,
man palikusi
tik 50 gramų.

Aš išgersiu
ką ji davė
į sveikatą –

Paskandinsiu
ir neturtą,
ir sarmatą.


Vilniuje, 2013. VIII. 31


Jonas Baranauskas,
Eilėraščių knygelės,, Vasarvidžio laisvė“ autorius.
Fabijoniškių g. 43–11, Vilnius. Telef. 861399523









Prisiminimas

Tavo krūtinė
graži kaip sniegas,
graži kaip miegas,
daugiau kaip niekas,
ko aš norėjau,
ir ką aš turėjau,
ir ką laimėjau.

Kaip džiaugsmo sodas
ir rojaus upė
krūtinė rūpi.

Ji man atrodo
kaip džiaugsmo odė.

Ir koks nežemiškas
jos palietimas!

Nepamirštamas
prisiminimas.












Jonas Baranauskas,
Eilėraščių knygelės,, Vasarvidžio laisvė“ autorius.
Fabijoniškių g. 43–11, Vilnius. Telef. 861399523









        Raudona saulė

Raudona saulė jūroj tingiai leidos,
Purslai lyg perlai jūroje spindėjo.
Tu savo plaukus tyliai pasileidai
Ir jie bangavo nuo lengvučio vėjo.

Ir aš tave apkabinti suspėjau
Kol saulė dar nenusileidus.
Ir buvo viskas man
Tau leidus.

Aš nežinau,
kodėl ji nusileidžia
kas vakaras.
Ir tegul.
Svarbu, kad tai mums –
tau ir man, mylima mano.

Vandenyje nuostabu viskas.
Tai vienas iš pasaulio pradų,
kuriuos davė tau
Visagalis.


2013. VIII. 17











Jonas Baranauskas,
Eilėraščių knygelės,, Vasarvidžio laisvė“ autorius.
Fabijoniškių g. 43–11, Vilnius. Telef. 861399523





    Riksmas

Norėčiau
sugrįžti į tą laiką,
kai ir sniegas būna malonus.
Ir tikrai
ir sniegas būna malonus,
o tu nė nežinai, mylimoji.
Būna ir žiemos karštis.
Grąžink man jį,
negailestingasis gyvenime.

O tu atsakai,
kad jaunystė negrįžta kaip upė –
dar negailestingiau.

Vis tiek sakau – kelk!!
Net rėkiu tai ištardamas,
garsiau, nei vergų choras.

Tu buvai
pas mane atėjus,
man meile.
Gal todėl
rūtos už lango sužydo,
nes jutau jų alsavimą kvapnų.

Grąžintum bent tai,
dėl ko norėtųs gyventi.

Juk šitiek prarasta!!! – dėl
KGB persekiojimo.

Kelk sielą, lemtie! Kelk!


Vilniuje, 2012 metai

Jonas Baranauskas,
Eilėraščių knygelės,, Vasarvidžio laisvė“ autorius.
Fabijoniškių g. 43–11, Vilnius. Telef. 861399523









        Rožių švelnumas

Dar norėčiau tau ištarti gerą žodį.
Dar ir gėlę dovanosiu, tau mergele.
O man džiaugsmą tavo akys vėl parodys –
Duok man savo džiaugsmo iki valiai.

Dar, mergele, aš tau duosiu puokštę rožių.
Na tai kas kad jų dygliai tau ranką duria,
Bet jų žiedlapiai gyvenimą atvožia
Ir švelnumą, toks kaip tavo, rožės turi.


2013. VI. 9
























Jonas Baranauskas,
Eilėraščių knygelės,, Vasarvidžio laisvė“ autorius.
Fabijoniškių g. 43–11, Vilnius. Telef. 861399523







Rugiagėlių pardavėja

Einu Vilniaus brodu
ir matau –
pirma manęs eina mergaitė,
apsirengusi kaip ir rugiagėlė –
mėlynais ir balto drabužiais,
o rankoje,
– ką jūs manot –
puokštė rugiagėlių.

Prie šviesaforo
aš ją pavijau
ir šalia atsitojęs klausiu:,, Po kiek rugiagėlės? “,, Aštuoni litai“, –
rimtai man atsakė.,, Už septynis pirkčiau“, –
rimtai pasakiau jai.

Ji net susilenkė
besijuokdama.,, Čia aš sau
jas nusipirkau,
neparduodu“, –
teatsakė
ir paliko mane be rugiagėlių
sau iš paskos.


2013 m.




Jonas Baranauskas,
Eilėraščių knygelės,, Vasarvidžio laisvė“ autorius.
Fabijoniškių g. 43–11, Vilnius. Telef. 861399523


Muzika Rymanto Mikelsko





  Sankryžos karalaitei

Vilnius turi daug gražuolių,
Net sunku per jį važiuot.
Prie vienos aš net sustoju.
Ir atspėsi prie kurios.

Tai prie tos, kuri pamoja
Stebuklinga lazdele.
Apie ją aš ir dainuoju,
Ir galvoju apie ją.

Kiekvienam ji nusišypso,,, Labas! “ – ištaria linksmai –
Jeigu kartais ir suklystum,
Tai kalti čia tik jausmai.

Kiekvienam ji nusišypso,
Kiekvienam ji atlaidi,
Jeigu kartais ir suklystam,
Jeigu būnam ir kalti.

Neieškok žalios ugnelės,
Kur mašinų lavina.
Tau grakščiai parodys kelią –
Šviesiaplaukė mergina.





Vilnius, ~1983 metai


Jonas Baranauskas,
Eilėraščių knygelės,, Vasarvidžio laisvė“ autorius.
Fabijoniškių g. 43–11, Vilnius. Telef. 861399523 
 
 
 
 
 
 
 
Saulė už horizonto

Mano likimas kabo ant plauko,
Balsas užkimo, nieko nelaukiu,
Saulė jau leidžias už horizonto,
Dieve mieliausias, neartinki fronto.

Naktys prie lovos ginklą ištraukia.
Kaipgi sulaukti ryto žaismingo!
Kam gi bereikia mušti vargingą
Ir nelaimingą.

Salve, kaimyne, ryto sulaukiau –
Vargo bruknelė ašarą braukia,
Sveikina dieną ryto pilnatvė
Ir apšarmojusi didmiesčio gatvė.


2013.VII.14 
 

---

 
Saulėlydžiai

Daugiau saulėlydžių nebus –
juos kažkada dalinomės perpus.

Dabar jie liko man vienam,
o noriu jais dalintis su tavim.

Ir vis dėlto nueisime prie jūros,
iš mūrų, kuriuose šaltoka,
ir saulės zuikučiai languose šoka,
kaip moka.
O mes gyventi neišmokom.


2013.VIII.15   
 

---

 
Sekimo trukmė

Upės išdžiūvo
mano akyse –
taip ilgai KGB mane seka.

Jų vaga
liko sausa tartum Sacharos smiltynas –
be vandens ir gyvybės,
be manęs ir tavęs, mylimoji.
Kaip ilgai tai užtruko.

Dieve, paleisk vėl sroves
vandenį vėl tekėti,
vėl sužaliuos krantai
ir bus sausrai galas.
Tokį vandenį,
kad ir aš galėčiau
atsigerti bei pasigerti.

Dieve, upės išdžiūvo,
tiek KGB mane seka.

Post scriptum:
Jau gal pralenkiau
Balį Gajauską,
rekordininką.


Vilniuje, 2013 metai 
 

---

 
Senas pažįstamas

Kaip kasmet
nuvažiavau išsimaudyti,
kur Neris teka prieš miestą.

Įbridau sraunian vandenin
ir einu upės dugnu
palei krantą.
Nes į nugarą muša srovė
ir turiu pamažėle žengti su ja pasroviui.

Ko taip liūdna man, Viešpatie!
Pilnas krantas nuogalių
ir nė vieno pažįstamo.

Tik staiga priėjau iškilnų akmenį
giliai vandeny!
O, labas!
Kasmet besimaudydamas
čia jį randu,
jis ištikimai manęs laukia,
saulės nematęs.

Vanduo nuteka,
o akmuo, senas pažįstamas, pasilieka,
ir tik pagalvokit –
mane pasisveikina. 
 
2013 metai 
 

---

 
Senelis

Aplankydavau paneles,
bet ir savo senelį.
Gyveno jis kaimo vienatvėje
panašiai kaip vienuolis.

Džiaugėsi,
kai atidariau
jo girgždančias trobelės duris –
nepakartojamą muziką,
kuri jau nebegroja,
ir atsisėdau
ilgo nesimatymo kalbai.

Ant stalo kaimiška duona,
sudėvėta stora maldaknygė,
degtukai ir cigaretės,
kurių baltas dūmas
kyla jam iš panosės
iki tamsių lubų
be perstojo.

Jei senelis būtų popiežius,
tai reikštų,
kad jau popiežius išrinktas naujas.
Jis iš tikrųjų kaip popiežius
pamaldus.

Tie dūmai
net ir ėglį rūkina,
kuris, pašventintas,
palubėje už balkio užkištas,
kad troba nesudegtų.

Dar niekad taip ilgai
svečiuose neviešėjau. 
 
Kalbamės kalbamės iki sutemų,
apie ūkį ir apie bites,
gal penketą valandų,
kol jau man pagaliau nusibodo sėdėti
ant senos siūbuojančios taburetės.
Ir sakau pasiražęs: „Nu, tai jau eisiu“.

Senelis kilstelėjo žilą galvą
ir sako nustebęs ir nepatenkintas: „Tai kiek tu ca pabuvai! “

Tai negi turėjau pas jį išbūti
kaip Marija pas Elžbietą –
tris mėnesius. 
 

---

 
Senovės dvelksmas

Užėjau į senovišką namą,
kurį remontuos
ir telikęs jame
gyvas tik kvapas
gyvenusių dvasių.

Senoviškos sienos,
senoviškos grindys,
senoviški kaminai,
senoviškas vizijų dvelksmas,
kuriame mačiau Sirokomlę.

Ir radau čia
senovišką vinį
tarp pienpuodžio šukių,
sudužusių, bet suklijuojamų.

Galvutė vinies plati,
keturkampė,
su kauburiuku.
Kibiai laikė siją,
Abiejų Tautų Karalystėje.

Kalvis smarkiai jai davė
per šonus:
ilga, nors kreivoka,
vis plonėjanti,
nusmailinta įkalimui...
man į sprandą. 
 
 
Būtent tokią vinį jaučiu,
kurią man bangomis
įkala KGB
naujaisiais laikais.

Įsidėjau ją į kišenę,
tarsi monetą.


2015 m. vasaris 
 
 

---

 
Sinevadai

Sinevadai duoda medų
Savo žiedo.
Tarp nusvirusių lapelių
Bitės gieda.

Na atspėk, koks žiedas šios gėlelės!
Slėpiningas, paperkamą turi galią.
Kol žydėjimo vainikas nenuvytęs,
Ir ne vienas ašaroja jį išvydęs.

Sinevadai, tai ne astrai, ne bijūnai
Mano rankose nusvirę nepabūna.
Tik man godulį akyse paskandina,
Nei vardu manęs nepavadina.

Daug, oi daug gyvenimo nuėjo,
Kuriame tik KGB mane lydėjo.
Į akis tau, lelijėle, nežiūrėjau
Gal todėl aš jokio žiedo nelaimėjau.

O norėjau.


Vilniuje, 2014.X.26 
 

---

 
Skaisčiausia lelija!

Išjunk kankinimą,
maldauju.

Atrodo,
nė ant žolės neatsistoju,
tai už ką kankini.

Mano kančiomis
jau buvo galima pasisotinti,
ir dar liktų.
Išjunk!

Kankini mane
iš nežinomos buveinės
ir aš negaliu į ją atsiųsti
Temidės.


Vilniuje, 2013. VIII. 14  
 

---

Skelbimas

Parduodu
savo gyvenimą.
Visus šešiasdešimt metų,
kuriuos nugyvenau.

Kaip žinia,
pirkėjo neatsirastų,
bet skelbimą
aš turiu teisę paduoti.


Vilniuje, 2013 m., birželis 
   

---

 
Slepi grožybę

Dar nueikim prie Dubysos,
Kur vingiuoja žalias slėnis.
Dangumi vanduo nutysęs,
O širdy ramybės plėnys.

Dar nueikim, ir bus viskas –
Pabučiuosiu tau į lūpas.
Delną šildys saulės diskas,
Aš turėsiu, kas man rūpi.

Man ne upė, ne tėkmė jos,
Rūpi, mano mylimoji,
O tik tavo balso skonis,
Nėrinių gražus marškonis,
Po kuriuo slepi grožybę,
Savo lobių galimybę.

Ir patinka tavo juokas,
Šalyje, kur paukščiai suokia.


2013 m. 
 

---

 
Spjovė į ugnį

Su savo mažais vaikais
einu į visokias ir visas šventes.

Vienoje degė laužai
ir kalbėtojas sakė:,, Ir jie bėgs, kad net žemė dundės,
kad net žemė dundės“.

Buvo smagu
visiems prie ugnelės –
kaip šventai ir mįslingai
skleidžia ji šviesą ir karštį,
ir paverčia pelenais
bet kokį ąžuolą.

Staiga vienas žmogus
spjovė į ugnį.

Spjovė į ugnį!
Ir nubėgo,
žemei net dundant. 
 

---

Sugrįžtančios upės

Kodėl tu, Nemunėli, čia iš kelio pasukai?
Kodėl į jūrą visas sutekėjai?
Beribės jūros glėbin pražuvai,
Trumpai šį liūdesio pavasarį žydėjai? 

 

---

 
Šaltas juokas

Kažkas metė juodą kortą man po kojų,
Kryžių kortą, tarsi mirtį, man parodė –
Lyg į pragarą vartus man atlapojo
Ir piktdžiugiškai šaltai nusikvatojo.

Šaltas juokas lietė skruostą lyg metalas.
Net į širdį smigo juodas jo geluonis.
Kryžių korta – tai tarytum mano galas,
Šaltas juokas – tai lyg oras be deguonies. 
 
 
Vilniuje, 2013.VI.12 
 
 

---

 
Šis pavasaris

Šis pavasaris ūžia kaip kraujas
Ir alyvos liepsnoja prie kelio –
Šis pavasaris Lietuvai naujas
Visą širdį gaivina ir kelia.

Nežinau kam tu ranką uždėjai
Ant peties šį pavasarį sraunų,
Nežinau kam tiek daug pažadėjai
Šį pavasarį mielą ir sraunų.

Nežinau kam tu ranką uždėjai
Savo ranką lyg saulės skaistumas
Ir slapčia ir slapčia pažnibždėjai
Šio pavasario ūžesį – tu man. 
 

---

  
Šiurpi gėlele

Duok, mergina, man savijautą normalią –
Aš kenčiu tarytum Prometėjas
Ir žinau, kad viskas tavo galioj,
Ir seniai mane jau nugalėjo.

Jau išjunk negailestingą kančią,
Gailestingą rodyk savo valią,
Kad nukristų mano sielos pančiai.
Išklausyk mane, šiurpi gėlele.


Vilniuje, 2013 m. gegužė 

---

 
Štai pasakau

Kelias tuščias,
kuriuo ėjau
nuo ryto iki sutemų.
Kojas pakirdo,
o nenuėjau
nė varsto!

Kaipgi tatai –
žengiu žengiu kiaurą dieną,
ir vis vietoje?
Žemė keliauja ir nukeliauja,
piligrimai net į Viešpaties žemę,
mirga miestai ir skruzdėlynai,
nukeliauja, kur keliauja, pažįstamieji,
o aš ne?
Ir niekur.

Taip yra todėl,
kad žingsniuoju dvidešimt metų
mažame kambarėlyje Fabijoniškėse –
kelis žingsnius į priekį
ir tiek pat atgalios.

Graži vienutėje desperacija –
džiaugiasi Belzebubo gvardiolai.

KGB mane joje įkalino
nuotoliniu valdymu –
kankinimu bangomis
ir neišlaisvinimu.
Meldžiamieji, ar aišku?


Vilniuje, 2013 m. 
 

---

 
Šv. Vito šokis

Kodėl girgžda
bažnyčios suolas?

Ateinu kaip į uolą,
kai nupuolu
gatvės ore
ir, aure,
bažnyčią užpuolu –
girgždesį suolo!
Ir tyla reikalinga, Dieve
kokia girdisi pievoj.

Tik staiga užsižiebia šviesos
ir rankas cherubinai tiesia,
o aš aiškinu savo tiesą,
miestui.

Toks yra šv. Vito šokis.
Ne kitokis.

Nepašoks neišmokęs.

Palaimingas tas suolo girgždėjimas, Ave vita“ skambėjimas.
Prie bažnyčios kasdien artėjimas
ir jėgų dar turėjimas.


2015 m. sausis  
  

---

 
 
Takas

Vis tiek
atsisėsiu prie popieriaus lapo,
kuriame matau
šviesą,
ir meilę.

Raidei duosiu
takelį
dar nepramintą.
O kas gali būti gražiau
už taką.
Kuriuo praeina
šitokios gražios
tavo nuogosios kojos.

Rodos,
apmaučiau tave kojinėmis
iki tiek, kiek įmanoma,
kad tik nebūtų tau
šalta.

Žinau,
kad nustumtum
mano rankas.
Viską žinau,
bet vis tiek
nesiliauju.


Vilniuje, 2013.VIII. 3 
 

---

 
Taškas

Kai užsuku
savo rašiklį
Brazdžionio
prisimenu frazę: „Aš dedu tašką“.

Koks liūdnas šis faktas,
kuriam
neturėjo būti baigties,
tarsi upei.

Poetas
žemę bučiavo
parskridęs,
ir mokėjo skaityti eiles
kaip pranašas. „Kiekvieną žemės pėdą
bučiuoju širdimi“.

Jis žinojo iš kurio dangaus
laisvė nukrito.

Deja, gyvenimas toks,
kad žmonės dažnai nežino
iš kurio dangaus laisvė nukrenta. 
 

---

Tave tik vieną

Dėk ranką ant nuvytusio granito,
Ištirpo vaškas tavo žodžių,
O aš vis tiek žvelgiu į tavo veidą godžiai –
Tau šito jausmo niekad neparodžiau.

Dabar sakau, kai pelenai atšalę –
Mylėjau laisvę ir tave, brangioji,
Bet tu į viską tik ranka numoji,
Manoji.

O vis dėlto ir tu mane mylėjai,
Tačiau be reikalo be reikalo tylėjai.
Nebeužtrenki durų ir šiandieną,
Nes aš tebemyliu tave vis viena. 

---

 

Tavo žiedas

Tas platanas tau per žemas,
Kur Paryžiuje per vasarą žaliuoja,
Kur karietos iš Balonės parvažiuoja,
saulei blėstant.
Jų languos panelių akys žaižaruoja,
orui vėstant.

Tik užuolaidas karietoje praskleidžia,
O į kojas pažiūrėti jos neleidžia –
Nei vežikas nepamato tų panelių,
Jas nuveždamas į mulenružo balių.

Ir nebus jau jokio žiedo, nei platano
Prie nutilusio ir žiemiško fontano.
Ne Paryžius čia, ne Vilniuje, ne gatvė,
Vien tik mano daug žadėjusi vienatvė.

Meta medžiai žalią rūbą iki galo
Nuo rudens iki pavasario finalo.
Medžių šakos suvaidino savo rolę
Ir prarado jų žaliavimo kontrolę.

Kai ir lapas kiekvienam kažką pasako,
O dabar jisai nukritęs baigė šneką.
Ir palangėje nežydi jau jazminas,
Jau kitu vardu jo pumpuras vadinas.
Tik panelės visą laiką tokios pačios,
Vis į žiedą man panašios jas pamačius.

Kai šukuojasi šalia manęs mergaitė,
Jai monetą įdedu į kraitį.
Tai ir viskas kuo padėti jai galėjau –
Kažkada tokias kaip ji ir aš mylėjau.


Bet nebus jau jokio žiedo, nei platano
Prie nutilusio ir žiemiško fontano.
Ne Paryžius čia, ne Vilniuje, ne gatvė,
Vien tik mano daug žadėjusi vienatvė. 
 
 
Vilniuje, 2013.XII.18 
 

---

 
Tebeturiu

Kuo tave pasotinti, niekše echidna,
kad išjungtum kančias
ir patenkintas duotum man džiaugsmą!

Aš atidaviau
jau visus savo pinigus –
dvidešimt metų gyvenimo ir negyvenimo,
žalią žolės smaragdą,
dangaus žydrąją spalvą, kurią mačiau horizonte,
debesynų baltą sidabrą.
Netgi viską,
kas man gražiausia.

Tik dar vėliavą tebeturiu,
kuri veda į priekį,
ir ne atgal.


Vilniuje, 2013.VI.4 
 

---

 
Tepasako

Kaip duonos trupiniai
mano gyvenimas,
kurį plėšo KGB srutos.

Atleiskite
už epitetūrą,
nes jie tikrai
seka mano mintis
ir kankina
nuotoliniu būdu
beveik kas dieną.

Gėlele,
dar aš ir eilėraščius išmečiau.
Taigi todėl,
kad kankino ir sekė.
Ir reikalavo.

Jau kalnai susijungė,
o jie tebesmirda –
seka kankina vis tiek.
Ir žodžius iš savo buveinės
man laido –
iš nematomo ir nežinomo
savo pragaro.

Tepasako,
kuo jiems nusikaltau.


Vilniuje, 2013.VIII.23 
 

---

 
Tik

Laiminga diena –
Aš pamiršau
kada ji buvo,
bet buvo.
Tik dėl kankinimų nuotoliniu būdu
pražuvo.

Mėnulis man pasakė,
kai naktį žiūriu į jį,
kad saulė tuoj užtekės
ir bus smagu žingsniuoti per Vilnių.

Bet argi galima tikėti mėnuliu,
kai nebetikiu jau niekuo.

Tik dar tavimi,
kurios lūpos skaisčiai raudonos,
praeinančioji.

Ištark man išganymo pažadą,
kuris išsipildytų. 
 
 
Vilniuje, 2013.IX.30 

---

 
Tikrai

Dirbu
sunkiai atspėtumėt kuo –
naktiniu vežiku.

Nes turiu Vilniuje
dengtą kibitką
ir pakenčiamą
eiklų sartą arklioką,
nors jam pašaro
tankiai pritrūksta pavasariop.
Žiemą Vilniuje šienas brangus.

Kad gyvenu
devynioliktame amžiuje
aiškinti jau nebereikia.

Tik pasakyčiau,
kad vežikų yra ir naktinių,
nors šis amžius ramus.
Dostojevskis tai sakė,
kai buvo čia atvažiavęs.

Bet nieks nepasako,
kad KGB gaujelė
seka mano mintis,
ir kankina kankinančiomis būsenomis
bangų sriautu
XXI amžiuje
tikrai jau per daug metų. 
 
 
2014.V.11 
 

---

Tobulybė ir netobulumas

Keistas yra dalykas,
kad žmonės ikšiol nežino
kas yra grožis.

Eina mergina
kraipydama klubus,
kraipydama gražų užpakaliuką,
kuris iš tiesų slaptoje yra baltas,
tarytum minkštas pyragas.
Argi šitai ne grožis,
einant jai iš paskos?

Keistas tai
akių ir širdies užbūrimas –
tų klubų kraipymasis
aukštyn ir žemyn.
Rodos juda pasaulio žemynai,
tokia šio sudėjimo svarba.
Ji iš tikrųjų graži
iš visų iš visų pusių.

Talijos gražumas būna ir tobulumas
– retai šedevruose benupiešiamas –
neleidžia atitraukti akių,
todėl iš paskos žingsniuočiau
kelio nebematydamas.
Betgi nepasivysi,
nebepatirsi, kokio ta mergina minkštumo. 
 
Tai kam tada kūrėjas
sukūrė ją šitokią gražią,
jeigu ji neprieinama!
Tokiam ezopui kaip aš.

Kiek gyvenu, tiek pykstu
dėl pasaulio tvarkos netobulumo.


Vilniuje, 2013.XI.10 
  

---

 
Trys kryžiai

Nuo kalno kaltina Kryžiai –
Tai mūsų žemės kančia.
Tai jos užkast pasiryžę,
Tai juos sprogdino nakčia.

Bet mūsų protėvių žemė
Nelaiko tų paslapčių,
Kurios gyvybę mums lemia,
Kurioms aukotis kviečiu.

Nuo kalno mato mus Kryžiai –
Čia Vilnius lyg po sparnais.
Čia laisvės žodis pražydo.
Čia širdys keršto neleis.

Čia valdė mūs kunigaikščiai.
Jų skvarbų žvilgsnį jaučiu.
Čia mūsų protėviai aisčiai
Nematė vergo kančių.

Pasauli, laisvei užgimęs,
Kodėl kodėl kaip kenčiu!
Kodėl savojoj tėvynėj
Aš laisvės badą jaučiu?

Nuo kalno spindi Trys Kryžiai.
Trys Kryžiai – dieną nakčia.
Jie laisvę šaukia sugrįžę.
Į laisvę veda kančia.


~1989 metai. Spausdintas „Katalikų pasaulyje“. 
  

---

 
Trokštu gero ūpo

Duok, didžėjau, gero ūpo
Duok iš karto
Neprisimenu aš dėl kančių jau
Savo vardo.

Duok dabar man gerą ūpą,
Tas, kur duodi.
Tas, kur atimi ir duodi,
Ir neduodi.

Grok, didžėjau, mano daliai
Linksmą dainą
Aukso metai lai ateina,
Lai ateina.

Mano metai nuvilnijo
Tarsi bangos.
Jie nežinomi ir brangūs,
Ir nebrangūs.

Duok man dieną visą skaisčią –
Aš maldauju.
Ir maldauti gero ūpo
Nesiliauju.

Kaip man rasti tiesų kelią
Į pilnatvę –
Į gyvenimo jau užmirštąją
Gatvę.

Aš radau tik vinguriuojantį takelį,
Bet jis nuvedė mane į skausmo šalį. 
 

Jau nemato mano akys
Kito kranto –
Anei kelio, nei takelio
neberanda.


2013.IV.30 
 

---

 
Tu gera

Aš tau giedu, mano miela, daug dainelių –
Apdainuoju savo dalią ir leliją.
Na tai kas, kad aš turiu tiktai nedalią
Ir darželyje lietus labai prilijo.

Tu rasotą tą leliją nusiskynei,
Tu glaudei mane prie savo balto skruosto,
Jokių norų niekada tu nepamynei
Ir buvai gera dukra savai tėvynei.


2013.VI.23 

---

 
Tu nežinai!

„Tu nežinai!“,
kartą išgąstingai
man pasakė iš KGB buveinės
net per kosmosą atskriejančiais žodžiais
kažkuris iš ten esančiųjų,
kai aš priešinausi: „Tu nežinai! “, sakė pragaro balsas.

Jau žinau:
KGB sukūrė prieš mane
kafkišką naikinimo mašiną,
kurioje yra ir minčių skaitytuvas,
žodžių svaidymo automatas
ir kankinančių būsenų generatorius.
Žinau tai seniai,
gal jau dvidešimt metų,
bet kas iš to, kad žinau.
Būtų geriau nežinoti.
Žymiai būtų geriau.
Nebe reikalo daktarai nepasako diagnozės,
vėžiu sergančiam.

Ką žinau
argi viską čia apsakysiu.
Įtelpa
tik greit užgestanti kibirkštėlė,
Hipokrenės lašelis,
nežinia kur prapuolantis ir efemeriškas,
lyg raidės diakritinis ženklas,
žolės stiebeliu
vandens bangoje parašytas. 
 

Išlieka fatališkas tik toksai
kaip Empedoklis,
po paskutiniojo savo eilėraščio,
įšokęs į Vezuvijaus kraterį
kažkada prieš Kristaus gimimą.

O ką naikina kafkiška
stalininio veikimo nuotolinė mašina –
nė atminimo nelieka.

Tu nežinai. 
  
Vilniuje, 2013.XII.28. Naktis.
 

---

 
Tu nežinojai

Nežinau, ar čia jau paskutinis tavo mostas –
Juo kvietei ateiti į želdyną,
Kuriame dar žalias buvo vynas,
O aš senas ir neįdomus,, prachvostas“.

Tau, mergele, reikia kito kavalieriaus
Ir nekviesk manęs į savo vynuogyną.
Neturiu jau baltojo kalnieriaus,
Jau einu į juodą vienuolyną.

Bangomis mane į mirtį varo.
KGB gaujelė šitaip engia,
Bangomis man pragarą padaro,
Į mane jų bendrininkai žengia.

Pasakiau, ko gal ir nežinojai –
Esu tas, apie kurį daug šneka,
Tas, kuriuo ir joja ir važiuoja
Ir nei mano vardo nepasako. 
 
 
Vilniuje, 2014.V.14 

---

Tūkstantis metų!

KGB mane seka jau tūkstantį metų.
Taip ilgai. Net sakyti baisu.
Mano akys jau nieko aplinkui nemato
Nuo praeivių, balsų ir garsų.

KGB mane seka jau tūkstantis metų –
Ne vien seka – kankina mane.
Ne bet kaip – o kankina kaip reta,
Kaip nebuvo dar jokiam mene.

KGB mane seka jau tūkstantis metų
Ir kankina elektros bangom.
Elektra ta ir purto, ir krato,
Nors nėra nei už ką, nei dėl ko.

KGB man seka jau tūkstantį metų –
Jau gana nepelnytų kančių.
Per ilgai mano kraują jie gerti įprato
Ir nėra čia jokių paslapčių. 
  

Pabandžiau atkurti, jau trečiakart, 2012 metais. 
 
 

---

 
Unitazas

Jau prie durų atvažiavo tarantasas.
Ir iš kur tie niekšai žino mano „stovį“.
Iš paskos jiems atriaumojo ir kamazas,
Ir greitoji dėl manęs, matau, bestovi.

KGB mane vis gydo kaip įpratę,
Lydi gatvėje, ir seka proto veiklą.
Jie užantyje nešiojasi gyvatę,
O kišenėje, man rodos, ir kapeikų.

Negeidauju jų per smarkiai aš supeikti,
Nes klevai netrukus jau pražysta.
Suk juos velnias – aš ir taip turiu ką veikti.
O, be to, nė vieno nepažįstu.

_______________________

Nepakyla teisingumo saulė
Tebetvyro buvusi apgaulė. 
 

Vilniuje, 2014.XII.15 
  

---

 
Užbarstė takelį snaigės

Tu pažadėjai
man vieną naktį,
bet negaliu suprasti
kodėl netesėjai.

Ėjo dienos, naktys liūdėjo,
Saulė leidos, rytą tekėjo,
Jazminai po langu kvepėjo –
Bet ji pas mane neatėjo.

Aš laukiau iki rugsėjo
Kolei vasara baigės,
Bet viskas veltui nuėjo,
Užbarstė takelį snaigės.

Tavo raudonos lūpos
Liko man nepažintos –
Žiemą vasarą rūpi,
Bet, deja, man užgintos. 
 

---

 
Užpildė sielą

Aš turiu laiko
ir užėjau į senamiesčio barą,
kuriame groja lietuviška muzika,
o panelė nuogom gražiom kojom
atnešė kavos,
kurios aromatas apėmė sielą.

Gurkšnodamas
išsitraukiau sūnaus nuotraukėlę
ir buvo miela pažvelgti.

Jo atlape
Sąjūdžio ženkliukas
ir pats dar toks mažas mažas.

Kaip malonu
tai prisiminti
atokvėpio valandėlę,
ji užpildė
mano šiandienos būseną.

Tik nežinojau,
kad viskas kinta
taip sparčiai.

Tad stabtelki,
akimirksni žavingas!
Ir liaukis, Mefistofeli!


2013. VIII.3 

---

 
Užrašiau

Kai vidurnaktį KGB
bangomis mane nubudina
aš prisimenu, kas yra pragaras,
nes jie įjungia
dar ir kankinančią būseną
valandai, arba dviem, arba parai.
Ar, neduok Dieve,
visai savaitei.

Nebaisu,
tik sunku lyg įmestam į duobę,
kurioje tigras ir liūtas
tave tučtuojau sudraskys,
bet jie sotūs.

Ką bedaryti.
Kol gyvas,
štai atsisėdau prie stalo
ir prisiminiau, kad moku rašyti.

Todėl,
kad nusikaltimas neišskristų,
jį užrašiau.


Vilniuje, 2013.VIII.26 
 
 

---

 
Užsimerkiau

Kaip galima užsimerkti,
kai dangus
šitoks begaliniškai žydras!

Ir nuspalvink man šitaip
erdvę, tapytojau Rafaeli!!

Dar ir debesėlių įdėta
baltu teptuko potėpiu.

Bet argi nematei
padangių drobės,
kam čia aiškinti.
Pakanka galvą pakelti.

Atsiguliau kančių lovoje
prie plataus kasdieninio lango,
ir galėčiau gerti gerte tą mėlyną dangų,
lyg dykumoje iš šulinio,
kai vandens pasisemti ateina ir mergina,
jau turėjusi penketą vyrų.

O KGB gaujelė
užmigdė mane nuotoliniu būdu,
kas man irgi brangu kaip dykroje šaltinis –
nekankinantis miegas.

Sic!


Vilniuje, 2013.X.19 

 

---

 
Vaiko artėjimas

Visokių
yra artėjimų –
kai artėja lietus su saule, banga ir pavasaris,
branda ar senatvė.

O anądien
štai priartėjo
mažas mažas vaikas prie manęs.
Jam sunku buvo link manęs bėgti
ir aš norėjau jam padėti saugiai žingsnelius žengti.

Mudu jau buvom pažįstami
ir štai aš pritūpiau rankas ištiesęs į jį,
ir jis bėgte atbėgo pirmą kartą į mane
nedidelį, ilgą jam, kelią.

Pakilau
ir nusinešiau parodyti gandrų skridimo.


Tebematau
kaip štai bėga jis tą savo didelį kelią,
artėja į mane rankas išskleidęs
ir apkabina tarsi angeliukas.

Tai didelis tokiam mažam bėgimas –
žingsneliai netvirti ir skubūs,
bėga kuo greičiau kad spėtų
atplasnoti dar nepargriuvęs
ir kuo grečiau
apsivyti seniui ant kaklo
kur saugu jau.


Man seniui šis atbėgimas
gražus nepakartojamas ir pakartojamas,


nes tai vaikiukas Nojus.
Šitaip atbėgdavo kitas toksai pat Nojukas kaip jis
prieš daugelį metų,
kai ir pats nebuvau dar senelis,
o tėtis.

Senelio tėviškėje, 2012 m., gegužę

P. S.
Tebematau –
artėja į mane rankas išskleidęs,
mane tarsi išsigelbėjimą mato nuo pargriuvimo
ir išsigelbsti,
patikimai atskridęs gandro skrydį.
Tai didelis mažam pasiryžimas,
link senelio.  
 

---

 
Vaišių stalas

Rokas ir metalas
Glaudžiai prie Kristaus,
Glaudžiasi sušalęs
Kristau prie Tavęs.
Tuščias ir pabodęs
Tas būties kvartalas –
Tuščias vaišių stalas,
Kristau, be Tavęs.

Rokas ir metalas
Glaudžiasi prie Kristaus,
Rokas ir metalas
Pameta gatves.
Neramus signalas
Beldžiasi į stiklą –
Tuščias mano kelias,
Kristau, be Tavęs.


Spausdintas „Vasarvidžio laisvėje“, 1990 m. 
 

---

Vaizdelis

Pasaulis
gimsta iš vaizdų,
kaip šis žavingų.

Dvi panelės
ištiesė ilgą virvę
su mazgeliais joje,
tarsi šv. Pranciškaus.

Jaunesnioji
paėmė vieną galą,
kita likusį,
o per virvės vidurį
įsikibo pulkas vaikų
iš abiejų jos pusių.

Eina šis pulkas linksmai,
virvės laikydamiesi,
visi kalba kits kitam, bet ir sau,
panelės šypsosi.

Taboras ir ganiava!
Lyg debesėlius danguje ganytų
dvi panelės,
einančios viena virvės priekyje,
kita iš paskos.

Toks šios dienos kriminalas,
kurį džiaugiuosi pamatęs.

Smagu vaikščioti laikantis virvės,
kai nežinai, jog tai ir žaisminga.


2013.VII.9 
 

---

 
Vakaras

Austėja!
Grindinys teatspėja
kokią dainą sudėjo vėjas,
kokią radijas duos,
kai dainuos,
apie mane,
paskendusį nemene.

Daug piktybės gėlių
šį pavasarį dygo,
o klauseisi tu Grygo.

Jau praeit negaliu pro tulpes –
juoda kaip mirtis
mea culpa.

Aš atspėti galiu
jų ašaras.
Visą vasarą.

Vakaras.

Verkiančios gėlės
žiūri pro kruviną langą ir mato,
ko širdis nesuprato
praeivio.

Kareivi,
neturėk prisisegęs peilio
tepagaili.
Ranka žalio stiebo,
ir miego. 
 
  

Neužmyniau piktybės gėlę –
grindiny gėlė pasikėlė
vėlei.

Jau pavasaris eina su saule,
ir gyventi maldauja. 
 
 
2015 m. 

---

 
Vardas

Jeigu vardą keistis prireiktų,
vadinčiaus Kipru.

Nes ten,
šiauriškas vėjas nepučia,
ir saulė žaliuoja ir spindi
per žiemą ir vasarą,
ir lapų nenumeta medžiai
lig šiolei – ligi 2014 metų.
Nuo tada, kai išdygo.

Nes ten,
šiauriškas vėjas nepučia,
ir saulė žaliuoja ir spindi
per žemą ir vasarą,
ir lapų nenumeta medžiai
lig šiolei – ligi 2014 metų.
Nuo tada, kai išdygo.

Šalta pas mus
ypač todėl,
kad KGB
seka mano mintis
bei per atstumą kankina.


2014 m. liepa 
 
 

---

 

Vasara

Dužo bangos šaltu spindesiu į kojas –
Į krūtinę krito lašas saulei šviečiant.
Balto kiro baltas sparnas suliepsnojo,
Kai nusišypsojai, ranką man ištiesus.

Šitaip aš mačiau beribę šviesą.
Ji užliejo visą jūrą iki krašto.
Ir išėjo iš įkaitusiojo miesto,
Ir į jūrą atkeliavo iš šio rašto.


2013.IX.19 
 
 

---

 

Vasarvidis

Vėl išaušo mano lauktas laisvės rytas.
Nesakau, kad jis dar niekad nematytas,
Tik sakau, kad jis išaušta jau kasdieną
Ir pradžiugina gyventoją ne vieną.

Laisvės rytas Dievo duotas visai šaliai.
Nesakau, kad tu jį valgai tarsi medų,
Tik sakau, kad tau atimti jo negali,
Aplink laužą linksmai šokanti mergele.


2013 m. vasarvidis.

 

---

 

Vėjas

Tik prisimink.

Buvo vėjas,
greitas tarsi strėlė,
ir šiltas.
O prie medinio namo, kuriame gyvenau,
buvo aukšti kalnai.

Išėjau į juos,
kad vėjas dar labiau pūstų
į plaukus.

Lenkė žolę prie žemės,
o šakas prie dangaus, ir laužė,
ir niekas dar taip negaivino,
kaip jis.

Išpūtė viską
dėl ko nesinorėtų gyventi,
nors jaunas želmuo
nori visko savaime.

O tas pūtimas
šitaip užvaldė kūno aistras,
kad pradėjau dainuoti,
per šniokštimą dainos
nė pats negirdėdamas.

Rodės kalnus nuneš
toks vėjas,
kuris nešė mane
į debesis.

___________________________



Niekad jo nepamiršau,
bet kai grįžau į tuos kalnus vėl
jie jau buvo
aukštais medžiais tankiai apaugę.

Tai šitiek laiko
atmintyje nešiojuosi tą vėją
– net kol aukštas miškas užaugo.


2013.XI.6 
 

---

Vėjas žiedą nuskynė

Vėjas žiedą nuskynė
Ir paliko po langu,
Ir kažkas jį pamynė
Niekam niekam nebrangų.

Vėjas žiedą nuskynė –
Kuo, žiedeli, tu kaltas?
Kur tavoji tėvynė?
Ko tau vėjas toks šaltas?

Tavo pirmas troškimas
Jau lemtingai sugeltas.
Kam toks juodas likimas!
Kam! Žiedeli tu baltas.

Buvo žiedas – žydėjo
Gal nematė tėvynė –
Krito žiedas nuo vėjo
Ir kažkas jį pamynė.

Kiekvienas turime likimą –
Ir kiekvienam yra diena,
Kai baigias amžinas lėkimas,
Kai baigias nerimo daina.


Spausdintas „Vasarvidžio laisvėje“ (1990 m.) 

---

 
Vidurnaktis gražus romanuose

Naktis,
juoda kaip šmaras –
pažadino naikintojai bangomis,
ir kankina.

Ne ką geriau,
kai nubundu
ir būna jau prašvitę
po pirmųjų gaidžių.
Dár klaikiau.
Pirmieji pragysta dár tamsoje,
nakčiai esant trumpiausiai
metų bėgsme.

Mes katalikai lietuviai,
o mus paišo, girdžiu, kažkuo ne tuo –
ko aš nežinau.

Jie tokie KGB srutos,
jie tokie. Gaujelė.
Ir loja.

Dieve, gelbėk mano sielą!
Bet čia Dievo minėti negalima.


Fabijoniškių gatvėje 2012 metais 
 

---

 
Muzika Rymanto Mikelsko 
 
 
Vienintelis kelias

Vienintelis kelias, vienintelis kelias į jūrą,
Vienintelę jūrą, vienintelę jūrą turiu,
Vienintelę Lietuvą protėviai aisčiai sukūrė –
Tėvynę sukūrė anksti – tarp kelių keturių.

Sukūrė ir gražų ir mylimą Klaipėdos miestą,
Atvėrė į jūrą audringus pasaulio vartus.
Sukurkim ir mes – savyje brangų kelią nutieskim –
Nutieskim tarp mūsų širdžių – ir nebus jis kartus.

Kad jūros kely nepaklystų nė vienas jūreivis,
Tėvynė tebus jam šviesus pagaros švyturys.
Tebus su tėvyne širdy nusiminęs praeivis –
Gražus ir laimingas su ja tebūniẽ bet kuris.

Klaipėda, jūros tėvyne,
Būk man graži kaip daina.
Tu – man pirma – paskutinė,
Tu – man naktis ir diena.

Klaipėda, jūros tėvyne,
Būk man graži kaip daina.
Tu – man pirma – paskutinė
Tavo naktis – man diena.


Sukūriau apie 1986 metus. 
 

---

 
Vienutėje

Nežinau, ramunėle,
kodėl tu nežydi
kur tamsu kur esu.

Diena įdienojo,
žiedai lapelius prasisklaidę –
jų nematau, bet viską žinau
(kad žydi).
Nes lyg sekvoja
senas esu ir daug matęs.

Bet nesupratęs už ką
mane vienutėn įkišo,
kurioje ne vandens,
o tavęs, ramunėle,
taip trūksta,
kad net sienos uždūsta.

Taip aprašau
savo būstą.


Vilniuje, 2014.X.30

---

 
Viliojimų takas

Jau sužydo alyvos,
Nuvilnijo jų kvapas –
Koks gražus tas ankstyvas,
Tas žydėjimo takas.

Tas žydėjimo takas
Veda veda paklysti,
Veda veda ir šneka –
Tu mane jau pažįsti.

Skamba kerintis juokas,
Pildos meilės troškimai –
Trelės žiedlapių suokia,
Medų žiedlapių ima.

Kai nebijo paklysti
Per liepsnojantį taką,
Ar galės dar sugrįžti
Kas jaunystės neteko?

Tu tyli, tau tyla geriau,
O man žodžių reikia, nors verk –
Jei iš tikro tyla geriau,
Tu tylos, tu tylos atsigerk. 
 
  
Parašiau apie 1986 metus.
Dainuoja Stasys Povilaitis.  
 

---

Vinys

Lyg trimitas suskambėjo šitas rytas –
Prasiblaivė, pasiražė ir atėjo.
Juodą kavą ant staliuko man padėjo
Ir gyvenimo keliukais nuskubėjo.

Aš likau ilgoj kančioj tarytum pirštas –
Visą dieną bekentėsiu lyg Tantalas.
Mano aimanų praeiviai neišgirsta.
Prieš mane – tylus ir nusiminęs stalas.
KGB – vinis į mano galvą kala.


2013 m. birželis 

---

 
Vis tiek

Nežinau
nuo ko pradėti
eilutę,
tad pradėsiu
lyg Keliuotis nuo Antakalnio gatvės.

KGB mane seka
per žemės palydovą,
ir nesiliauja.

O aš iš nevilties bliauju
ir pasiduodu,
viską jiems atiduodu
iki paskutinio eilėraščio teismo,
bet ir to jiems mažai,
tik pasako man,, eisma“ –
ir vis tiek
kankina mane bangomis,
kankinančia būsena,
nors ir maldauju,
bet vis tiek
nesiliauja
tie srutos.

O Dievas aukštai,
ir caras toli. 
 

Naktis Vilniuje, 2013.IX.24 

---

 
Žadėtasis pavasaris

Šis pavasaris ūžia kaip kraujas
Ir alyvos liepsnoja prie kelio –
Šis pavasaris Lietuvai naujas
Visą širdį gaivina ir kelia.

Nežinau, kam tu ranką uždėjai
Ant peties, tarsi saulės skaistumas,
Ir kodėl nelauktai pažadėjai
Šio pavasario ūžesį tu man.

Šis pavasaris ūžia kaip kraujas
Ir alyvos liepsnoja prie kelio –
Šis pavasaris pirmąsyk naujas
Visą širdį gaivina ir kelia.


Parašiau apie 1990 metus, atkūriau 2012 metais. 

---

 
Žaizdota viltis

Dar ne viskas apleido mane –
Su manim dar viltis samanota.
Gyvenu pragaištingam sapne,
Bet mintis dar visai nemiglota.

Štai skurdi paskutinė žinia
Į bežadį skaitytojų plotą –
Tesužino paklaikus minia,
Kad viltis, kad viltis jau žaizdota.


Atkūriau, deja, tik dalį, 2013 metais.

---

 
Žarijų lietus

Man žarijom iš dangaus lyja.
Taip.
Einu per senamiestį
ir pažyra
raudonų žarijų lietus –
tokiu sriautu kaip reklaminis stulpas.
Gal plonesniu.
Sriautas krenta tik ant manęs,
o kiti jo nei mato, nei jaučia.
Taip.

Ir nežiūrint šio karščio
vis tiek žengdamas pamatau
visas paneles ir jų grožį,
kuris sotina mano akis
nuo tada, kai sulaukiau
aštuoniolikos metų.

Ir deja,
niekas nieko negali pakeisti.


Vilniuje, 2013.IX.3 
 

---

Žiedas

Tavo žiedas ant bevardžio ilgo piršto
Puošia ranką, kaip ir viską kas tik tavo.
Mano lūpos tavo žiedą išmatavo,
Jo kvepėjimo ikšiolei neužmiršta.

Mano pirštai lietė žiedą gėlei kvepiant,
Bučiavau aš tavo ranką net priklaupęs.
Ir džiaugiausi šito bučinio sulaukęs,
Ir mačiau aš tavo žiedą – viską slepiant. 
 
 
Vilniuje, 2013.VII.13 

---

Žiedas lyg alyvos

Tavo žiedas man neduoda galimybės
Atsikvėpti nuo puikaus jo aromato –
Kitokios neturi akys regimybės,
Nei ramybės.

Kai pražysta rausvas žiedas
Lyg pavasarį alyvos,
Aš apsvaigęs odę giedu
Ir gėlių takelį myliu.

Žiedas kvepia ir nusvyra
Man į ranką kaip dangus.
Ir lapeliai jo nubyra –
Tai todėl jis man brangus.  
  

---

Žmonės!

Man net keista,
kad rašė rubijatus
žmonės visuose kraštuose,
o aš žemę ariau ir nebuvo
Hipokrenės šaltinio
dirvonuose.

Tačiau kas kita varžė mane
net dvidešimt metų:
KGB gaujelė
seka mano mintis
ir kankina ultragarsu.

Tai kaipgi galėjau
nors degtuką įžiebti
kankinimų tamsoje!

Žmonės!
Sutrypkite jų irštvelę,
iš kurios kankina mane
bangų sriautu!

Ir dar keista:
kad teisėsauga tyli,
nusikaltimą šį
myli.


Vilniuje, 2014.VI.24  
 

---

 
Žodis žodį palaisto

Kalbõs nebūna be laisvės,
Nebūna kalvos be akmens –
Pražūna, jeigu nelaisto,
Gėlė be tyro vandens.

Ištariu žodį Laisvė
Ir auga mano širdis –
Taip žodis žodį palaisto
Ir auga laisvės mintis.

Nėra manęs be Tėvynės,
Nėra tavęs be visų –
Kalba! Tave kas pamynė,
Save nužudė.
        Baisu! 
  

---

Žodžio „šmaras“ išaiškinimas

Gimtinėje vasarodamas
užsimaniau medaus,
ir mama man jo parvežė
iš kermošiaus.

Duodama stiklainiuką
jį pakėlė aukštai sau prieš akis
ir prieš saulę
pažiūrėti spalvos. „Tai juodas medus. Kap šmaras“, – nusiminusi tarė,
kad medaus nenupirko geriausio.
Iš tiesų
nebuvau matęs tokio nigrolo,
lyg iš juodų tulpių skraidinto,
bet skanaus tarsi liepų.

Tiek teturiu mokslo
apie „šmarą“. „Nugyvenau aštuonias dešimcis metų,
o tokio juodo medaus nematiau“, –
nueidama sako motina.

Medus upėmis teka,
sakyčiau,
kai jį parneša mama iš miestelio,
ir stebisi. 
  
2012 metų vasara   

---

Žolė pažadina

Žolės šlamesys mane pažadina kas naktį –
šitaip miegu
jau dvidešimt metų.

Žolė auga ir šlama.
Ją nukerta kelis kartus per žaliavimą.
Keičiasi,
rudeniop ji apmiršta
ir miega iki pavasario.
O aš vis toks pat nemiegu –
vien tik tokiu miegu pamiegu,
kad žolelė vasarą pažadina.

Tad kaipgi rasti teisybę?

Aš jos net neieškau,
nes žolę apkaltinti
neįmanoma,
o KGB yra
panaikintieji ir uždraustieji.

Tai kaip jie mane pažadina
žolės šlamesiu – kažkokiomis bangomis.


Tėviškėje, 2013.VII.21 
 
  
P. S. Siūlau šiuos mano eilėraščius išspausdinti knygoje. 

---

 
Ekvilibristinis

Gal pradėsiu paskutinę jau dainelę
Apie žinomą nežinomą man šalį.
Ta šalis Prancūzija vadinas
Ir graži man kaip gėlė jazminas.

Ten saloj bažnyčią pamatysi
Mulen Ružą prie Raudonojo kvartalo.
Tik nepeik lietuviškojo dvaro
Ir nekeisk Birutės į vestalę.

Neturiu į šitą šalį aš bonšanso
Tik svajoti beturiu aš galią,
Tik ekvilibristinį balansą
Ir vilties nelaužytą šiaudelį. 
 
 
Vilniuje, 2014.XI.7 

---

 
Einu ir bėgu

Nežinau, kas geriau –
eiti į ugnį
ar pasukti
į pasitaikiusį skersgatvį.
Vilniuje
toks pasirinkimas yra.

Taip ir buvo.
Ėjau tiesiu keliu,
kuriame išrikiuoti pėstininkai,
bet jau darėsi karšta,
tad sukau kairėn dešinėn
į skersgatvį, ne į akligatvį.

Čia radau geriantįjį alų.
Pilnas malonės,
jis siūlė išgerti kartu,
bet iš inercijos
aš negalėjau sustoti.

Kitąkart šitaip
įsmukau į Domininkonų bažnyčią,
mano atvejui
atidarytą. 
 

---

 
Ištiestom rankom,
nerūpestingais veideliais angeliukai
nuo kapitelio leidos į žemę
vienas po kito,
ir girdėjau kaip linksma
skliautuos ir ant žemės.
Tai štai jie davė man džiaugsmo 
 
atskrisdami.
Kuris man ant kelių atplasnojo,
cum amore apvijo man kaklą
angeliškom ir vaikiškom rankom.
Tai negi nevertėjo užeiti.

Sėdėjau senam paskutiniam suole,
kinirvarpų išvarpytame
tarsi Sebastijonas,
tad už nugaros atsirado
gailestingoji samarietė,
tepasakiusi „Lauk iš bažnyčios! “,
o ne „Leudėtur“.
Netikėtą
garbinimo permainą
išgirdau.

Bet ir bažnyčioje
KGB gaujelė neišjungia
kankinimo bangomis,
todėl nieko nei mačiau, nei regėjau,
nes kankina bangom lyg strėlėm.

Tai buvo paskutiniai Viešpaties metai,
kai alaus pirkau
dar už litus,
iš bažnyčios išėjęs.
Bet nepaskutiniai
bangomis manęs kankinimo
niekše! Išjunk jau. 
 

Vilniuje, 2014 metai 
 

---

 
Kada, niekše, mane amnestuosi?

Gyvename tik vieną kartą,
ir tai neverta.

Na kas gi čia!?
Nesąmonę rašau nakčia,
kaip beprotis
namuose, į kuriuos
pareinu visąlaik nakvoti!

Tai kaipgi gyvent neverta
šį kartą!
Kai man ant peties
miega mano nepotis!

Neverta va tiek
kad, deja,
nesu anėtiek laimingas,
kiek laimingas būna beprotis.
KGB gaujelė verčia mane
bangomis – iš lovos kilnotis:
tai todėl gyventi nenoriu
KGB šūdvabali,
ir beproti.

Jau debesys
nuplaukė dangumi –
kada, niekše,
man gyvenimą duosi?,
kada mane
amnestuosi?


Vilniuje, 2014.X.24 
  

---

 
Žodelis apie save

Gimiau 1952 metais geg. 10 d. Lazdijų rajone, Gudelių kaime. 1971 metais baigiau Alytaus mechanikos technikumą. Vilniaus universitete (neakivaizdiniu studijavimu) baigiau lietuvių kalbą ir literatūrą (1982 metais). Buvau Vilniaus jaunųjų rašytojų sekcijos narys. Išleidau eilėraščių knygelę „Vasarvidžio laisvė“ (1990 metais). Eilėraščių spausdinta mokytojų poezijos rinktinėje „Pabūk džiaugsmu“ (1987 m.), rinkinėlyje „Kalbėti motinos tarme“ (1990 m.), 1991 metų Poezijos pavasario almanache, 1993 m. „Varpuose“ (7), bei kitoje periodikoje. Kai kuriems eilėraščiams sukurta muzika. Kurti esu nusiteikęs ir visoje ateityje. Dirbau Mokslų akademijos Bibliotekoje, Knygų rūmuose, „Lietuvos aido“ redakcijoje (korespondentu). Dabar dirbu Lietuvių kalbos institute.
Myliu laisvę, grožį ir moteris.

Pagarbiai
Jonas Baranauskas,
laisvės kovų dalyvis, buvęs laikraščio „Lietuvos aidas“ žurnalistas

Mano adresas: Fabijoniškių g. 43–11, LT–07119, Vilnius
Telefonas: 8 613 99523.
El. pašto adresas: jonas.baranauskas@lki.lt; jonas.baranauskas52@gmail.com

 
2015 m. gegužė