Gimtinė

* * *

Tolimas jų lakė kelias, -
link tėvynės mylimos krantų.
  Negausus žąsų būrelis
  trikampiu judėjo pamažu.
Nepabūgus nei lietaus nei vėjo,
švintančiam skliaute vora,
  vedlio vedama skubėjo, -
  neskaitlinga, atkakli tauta.

Tik kai apačioj sublizgo
ežero pažįstami krantai,
  valties inkaras nugrimzdo,
- šautuvas pakilo nelauktai.
Ryto tylą pervėrė griaustinis,
- šaratų liepsnojanti kruša
  paukščio negailėdama krūtinės,
  vedlį pasirinkdama auka.

Du sparnai praradę šeimininką,
apglėbė šaltas bangas,
  o vora sutrikus – nelaiminga,
  metėsi išdrikus į dausas.
Kuo aukščiau, į saulės šviesą...
- sunkiai taip, sugrįžus į gimtinę,
  paukščiai tepajuto tiesą, -
  kad nelaukė jų Tėvynė.

O vedlys metalo sudarkytas,
skęsdamas lėtai, lėtai,
  nebematė koks saulėtas rytas,
  kokie nuostabūs, - savi krantai...

* * *