Glamonėja šviesas rūko rankos pro drumzliną langą
Tirpsta pirštų galai bei ramina saldus virpulys
Būna šitaip tylu, kad net girdis, kaip peilį galanda
Prie upelio pašvaistė ir pjausto žibintų akis
Nukraujavę šėšeliai panyra į blizgančią tėkmę
Mirguliuojant mažytėm bangelėm aistrų apgulty
Rodos, mūsų vaikystę pakrantės ekstazėj paliekam
Kad pavirstų džiaugsmų atšvaistėlėm dienų liūdesys.
2015-04-20 07:56
Ne vaikystės ekstazė, o pakrantės( nenusišnekėtit, įdėmusis), na gašlumą kiekvienas mato pagal savo sugedimo laipsnį ;ddd, o apie jūsų šaulietiškus nuotykius nieko nežinau....
Dėkui už geranoriškumą, kuriuo jūs mane pastoviai komentaruose apdovanojate.
Ir -vienas,du,trys.....Aprimkite. Viskas _gerai- pavasaris:)
2015-04-20 00:41
Pabaiga tai kaip nusišnekėjimas visai: vaikystę ekstazėj paliekam?Šioje poezijoje matau gašlumo porciją, ir dar jaučiu šiaulių kanibales dvi viktorijas: pergalė.
2015-04-18 17:45
Puikus , tiesiog tiek...
2015-04-18 12:31
Skambus, išjaustas, tikras.
Tik su kirčiu blogai ritmikai - peiliùs (dktv. vyr.gim. dgsk. G.).
Jeigu pakeistumėt į "peilį" - ritmika ir sklandumas nenukentėtų.
Be čia gi mažmožis. O šiaip 5
2015-04-18 10:29
Jausmingas žvilgsnis.
2015-04-17 23:03
rodos -turi būti