77 (išties sakau: va šitaip kūrėsi ir kurias Visata)

XLV

Tylėjau dieną. Kitą. Jau kelias.
Nors pokalbiams protingiems skirt galėjęs jas,
bet man svarbiau suprasti, ar tikrai
išgryninta dvasia apauga riebalais.
Kad ir keliais lašais.
Ar net tiktai vienu.
Ar būna taip?
Ar gali  būt?
Procesas man svarbu,
Jo vyksmas reikalingas.
Ir jeigu jis nesusapnuotas, tikras,
išties sakau: va šitaip kūrėsi
ir kurias Visata,
va šitaip atsiradusi Pradžia.

O raide eR,
atimki iš manęs
tokių pasaulių suvokimą:
Dvasią apaugę medžiai, upės.
kalnai ir kažkieno ant stalo numestas pieštukas...
Kur tik akis numesk, įmerk, įbesk, įsmelk,
daiktais apaugę kruta, vaikščioja, nerimsta dvasios
Net internetas dangumi ir pragaru – į mus.

Pasaulis – dvasioje.
Be jos – nė krust!
Net akmenys, net akmenys... 

Keliais lašais
jaučiu apaugantį save.
Kažkas ateina, noksta, bus.
Į kokį atvaizdą,
tarkim,  būties konstrukciją
lemtis šįkart mane nuves?

Duok, Visagali, kad ir vėl žmogus.
Bet buvus juo,
kodėl norėčiau vėl šią būtį tęsti?
Kodėl ne aras aukštas  danguje?
Kodėl ne į raistus Čepkelių
po šimtmečio ir vėl sugrįžtanti meška?
Kodėl ne sliekas,
jeigu šit šliaužiu
ir šitą darbą
dievinu raide?