Liūdna

Aš daugiau niekad nestovėsiu
Iš po kojų išplėšė žemę
Kas atstos man jos vėsą
Ramu būdavo, lyg apkabinus mamą

Tą medį, tokį artimą beržą
Išrovė, nutraukė dejonę
Žinau aš jo kalbą, lyg daržą
Mano širdį užsėjo dvejonėm

Sudegino gimtuosius namus
Lyg deglą mano viltį
Daugiau tokių nebus
Daugiau nebus iš kur kilti

Tu man po kojų žemę supilk
Paramą kaip medį suteik
Į namų ramybę tu mane pakelk
Būk mano, be manęs niekados neišeik...