Dykuma

Vieno ko trūksta
  dykumos krūtinėje
      įkaitusių smiltelių
        graužiančių akis
            kad net vokai nuo trynimo patinsta
    keistų siluetų
      lyg buvusi žmona ragina sugrįžti
        nurimus moja ranka
          tiesia pirštus ir glosto dykumą
  lyg sijoja mane
    ar vienišo medžio
        paraudusio nuo nuolatinio karščio
          kur nėra anei trupinio užuovėjos
    aplink šnypščia kaitra
ragina sustoti
    bent sekundei nustoti eiti
    sulaukiu nakties
karštis slūgsta
  krentu veidu į smėlį
    nuostabus jausmas vėsa jau gaivina
vos sustoju spiečias šakalai
drąsiausi laižo skruostus
bet aš per sunkus
    susilieju su savo dykuma.