mane atmetė rudeninė kava
sode po sausa obelim
plaukų karpymas, pėdų fobija
miegamieji rajonai naktį
maži ir baisūs dalykai
atmetė motina, o tėvas tylėjimu
ir tarpusavy vienas kitą
nei šuo namie nepažino
nei pelenų pilnas kriauklės dubuo
bet tu kiek labiau už visus
už kvapą šąlančio tvenkinio
dar nepragyvento miesto
tada kai užtekdavo meilės
čia sėdėdavom, tu tarei:
koks mažas yra horizontas
po šiuo dideliu tiltu
horizontėlis