2017. Na, žinoma, kad „labas“

...   Žinia, kad po ilgos, beveik 11, 5 metų trukusios kelionės Philoe nusileido pas Klimą Čuriumovą ir Svetlaną Gerasimenko mano galvai mestelėjo nemenkų darbų. Iš jų ir tas, kad negebėjau suprasti, kodėl nusiliedimas kometoje 67P pažymėtaso 2014 metų lapkričio 12 d. data?  Ir pirma mintis: ką, ar jie ten savo laiko neturi? Neturi savo kalendoriaus? 
  Su Mano dzievuliu — lazda, dar kita menkute amunicija, atsiradus Ateities laike, neatrodė, kad reikia labai paisyti Grigaliaus kalendoriaus, nes šis laikas, kaip atrodė, dar neįsavintas jokiu kalendoriumi. Kita vertus, neabejojome, kad buvome pirmi, todėl protinga (pagal Jurgį ir kepurė), kad ir metus skaičiuotume nuo pirmosios atvykimo į Ateities laiką dienos. Todėl nebuvo svarbu, kurią būtent dieną buvome, pasakyčiau, išspjauti iš Dabarties. Ir vis tik smagu, kad proto užteko, jog prieš išspjaunat  suprasta, kad niekas, jokios dvasios  mums nepadės taip, kaip kartu su mumis atbugdytas ir kalendorius. Taip jį priėmiau, taip  supratau vos pamatęs ir paskubėjęs parašyti:

Jau kalendorių saujoje laikau.
kad tik neišbarstyčiau...

  Tačiau tai, ką laikiau saujoje, iš tiesų nebuvo kalendorius. Tai buvo Sausio 1- sios ir dar kelių, ne pagal seką pažymėtų dienų Grigaliaus kalendoriaus pavieni lapeliai. Gyvenat pagal tokį, atsiprašant Grigalių, reikėtų iš sausio 1- sios  peršokti į 5 – ąją. Kiti atstumai dar didesnė, bet užtat turint galimybę perskaityti nemenką pluoštą prie lapelių, tarkim, „prisegtos“ literatūros.
  Prie sausio 1- dienos lapelio buvo „prisegtas“ ir „Vardas giedorėliui“. Mačiau jį, regėjau ne kartą naršdamas prie jo sukauptą literatūrą, bet ji buvo per didelė, skandinanti save pačią savyje. Neatrodė, kad reikėtų prisiliesti akimis jo skaitymu. Ir va, prašau: Mano dzievuliui prireikė bakstelėti Lizdeikos lazda, kad susikaupčiau ir tapčiau apdairesniu tiems, atrodytų, mažiems niekučiams, kurių įpratau nepaisyti.
  „Įpratau nepaisyti? Kaip čia taip? Galbūt negebėjau? Nemokėjau? Nesuvokiau? O kita vertus, ar buvo taip, kad močiau į savo darbus  ranka? Argi ne apie tai jau ir Ateities laike atsikvėpiau:

O pareiti namo
Iki šiol neišmokau.
Tartum raidėje,
Tartum alkoje.
Tartum mažo niekučio orbitoje
Šventą sielos ugnelę kuriu.

  Tačiau netgi ne tai svarbu. Kur kas svarbiau, jog per apsileidimą nepamačiau, nepajaučiau čia pat esančios Šventosios redaguotų raštų. Netfi to, kur jį pažadėjusi, kad gimys į „dziedulio dienoraštį“, kurio  užrašai pradėti  būtent „Vardas giedorėliui“ tekstu. Prtadžia  prasidėjusi  taip: 

    Visi lapai dar tušti.
    Nuo ko ir kaip pradėti, a? Pradėti, beje, taip, kad paskum nereikėtų graužtis, girdi, ne taip! ne taip parašiau sakinį ar tekstus sudėliojau! Juolab, kuomet tikiuosi, kad čia bus parašyta daug gražių vardų. Šventosios vardas - taip pat, nors ji gimdyti dar vis negeba. Pribrinkusi, nėščia, vis sunkstanti, tačiau giedorėlis nepasirodo. O regisi, kad gerai suvokiu, jog pastojusi seniau negu reikia, tačiau yra kaip yra — gimdyti negeba.
    — Nepriekaištaukite, vyrukai. Tai ne mano kaltė. Bijausi, kad skubėdama galiu pagimdyti invalidą. Po mano gimdymo pasaulis turėtų pagražėti. Ypatingai šilinių dzūkų kraštas, - prisimenu, pasakė ir papriekaištavo, kad mes su Vidiniu ir Vaidinimu net laukti nemokame.
    — Kūdikiui net vardas neparinktas. Argi šitaip laukiama?
    Nebuvo smagu išgirsti Šventosios priekaištą, tačiau ji buvo teisi. Paprastai naujagimis ateina į žmonių pasaulį, surasdamas jam parinktą vardą. Nesvarbu, kad jis dar nepašventintas, nepraėjęs per bažnyčias, bet dar būnat kūdikiui motinos įsčiose, jis jau pašaukiamas parinktu vardu.

    Paglosčiau teksto raides. Gal ne netyčia. Gal. Ir vėl galvoju: kokiu transportu čia atsiradau? Kodėl niekieno neįspėtas? Kaip tremčių į Sibirą laikais. Ir kodėl neleidžiama suprasti, kaip toks atsiradimas į Ateities laiką įvykęs. Atsirasta, kaip sapne. Atsirasta, kaip net nesusapnavus. Ir tik tuomet, kai panorau žvilgterti į kalendorių, pradėjo, kaip suprantu, veikti biologija smegenyse. Ausyse (gal  ausyje?) kaip bažnyčioje „išgirdau girdėjau“ ne gegulės balselį:

„Savo veido prakaitu valgysi duoną,
kol sugrįši žemėn,
nes iš jos buvai paimtas.
Juk tu dulkė esi
ir į dulkę sugrįši! “
 
  O balsas  buvo pažįstamas, girdėtas, nors netapatus ankstesniam, kuris atmintyje. Šį kartą jis atrodė labiau išgaubtas, apdusęs kaip nežinia iš kur atklydęs aidas. Balsas —  ne tiesiai iš burnos į ausis, o per savo aidą. O Šiliniai, o mielas mano krašte, net ir aidą čia pirmą kartą išgirdau, kai lopšys dar buvo netoli. Ir atsiliepdamas šitam kaip iš Švento rašto pacituotam žiupsniui, pagalvojau: [i] Acha, grįžtu.  Bet tai turėtų būti verta  atminties kelionė, verta užrašų.
  — Tačiau ar bus jie? — iš kažkurio taško dienoraštyje, kaio  anksčiau  Vaidinimas, labai panašiai švietėsi Esė. Ir — ką? Nepatikėti? Viešpatie, atleisk! Negi? Negi pagaliau pasirodo tai, ko visuomet laukiau, o nesulaukęs tikėjausi, kad sulauksiu.
  — Labas.
  — Tu čia? — klausiu.
  — Sakau, labas
  — Na, žinoma, kad „labas“, bet vis dėlto  neužmirškime, kad Dievas yra.