va...

Vakarinis rūkas būna šiltas:
Laukus apkloja minkšta vilna
Kai pavargę nuo dienos triūsimo
Sparnelius suglaudžia kregždės ir žiogai.

Tuomet ir man galva nurimsta-
Aš su tylumos melodija gulu ant rūko
Ant minkšto pievų patalo.

Ir aš tuomet keliauju, ir taip lengvai
Sparnais plazdendami mane nešioja
Vakaro drugiai.