Duoklė Viktorijui Emanueliui

War Echoes Over Treetops

                                            Duoklė Viktorijui Emanueliui

      Visai kita brangioji Žemės planeta - gal per milimetrą paaugusi į visas galimas puses ir per du nutolusi nuo saulės, dar per šviesmetį nutolusi nuo mūsų. Šį liepos mėnesį žmonės kruta kaip krutėję, tik šneka trumpesniais ir paprastesniais žodžiais, lyg nusigramdę juos nuo aprašinėtų miesto sienų, partijos kortelių, stendų ir kažkur girdėtų frazių. Žmonės išleidžia daug bereikalingų garsų, kurie apskritai nieko nekeičia ir susuka žmogui mintis, nepaguodžia. Arba jeigu jau kalbasi, tai tik labai susijaudinę, neišlaikydami aiškių manierų, chaotiškai diktuodami savo nuomonę ir per daug nesiveldami į pašnekovo vidinį pasaulį.
Vieno vidinio pasaulio horizonte visada matosi labai sena pilis, sienos apaugusios samanomis ir kaktusais. Ertmės ir angos kvėpuoja pro aprūdijusias grotas, bokštas aukštas, bet sugriuvęs. Vakariniame pilies pavėsyje keli neaukšti medžiai ir sudžiuvusios kaktusų galvos vos išsilaiko ant stataus šlaito - pučiant lengvam vėjui šakos, lapai ir sukulentai, rodos, virpa daugiau nuo įtampos. Šlaito apačioje - takelis juosiantis pilį, jis išsišakoja keliose vietose, kairėje keliukas kyla į alyvmedžių kalvą, tiesiai - į pajūrio stovyklą, dešinėje takas pasisuka už pilies kampo ir, tikriausiai, vėl grįžta į vakarinę jos pusę.
Liuokčiodamas, lyg guminis kamuolys, nuo alyvmedžių kalvos rieda didžiulis arbūzas ir atsimušęs į pakelės akmenį skyla į kelias dalis. Aštrioje atokaitoje sausas kelio paviršius drėksta nuo šlapiuojančio arbūzo ir, atrodo, kelias minutes niekas nedrįsta įsikišti į šį gaivalingą priešybių sąveikos procesą.
Staiga kalvos viršūnėje keliaprasmiškas aimanas primenančiu moterišku balsu kažkas sušunka „Vai! Vai! „, pamažu artėja kanopų tarškesys, sukruta alyvmedžių šakos ir švysteli į orą pulkas paukščių. Tai jauna dama, rankomis apglėbusi arklio sprandą, tarp kojų spaudžianti balnelio šonus ir visu greičiu varanti arklį nuo kalkėtos kalvos. Arklys taško į šonus dulkes tarsi risnodamas per upės slenksčius ir pati dama vos išsilaiko, lyg drebančioje valtyje. Veidas purvinas, į burną įsikandusi vadžias, suspaudusi antakius, ji atrodo kone įniršusi. Iš paskos rieda medinis vežimas, viduje kratosi kokie devyni didžiuliai arbūzai, keletas jų įskilę ir purvini, užpakalyje rūksta dulkės. Įkinkytas arkys ima blaškytis ir nulėkęs taku žemyn spyriodamasis prašosi atgal, jauna dama bejėgiškai ir nervingai tampo vadžias tarsi rankogalius, ir stengiasi kaprizingą arklį varyti kiton pusėn.
-Mi dispiace! - Šaukia dama pakėlusi galvą į dangų, paskui pamato pilį ir atsisuka į bokšto griūvėsius. - Atleiskite mano karaliau, atleiskite man ir brolio arkliui, nors arklys čia nekaltas, ir aš nemoku jo valdyti, nuvariau jį nuo tako, ir išverčiau arbūzus. Ai! Aš neketinu tavęs išduoti, viešpats viską mato ir matė, aš noriu taikos. Galiu greit užbėgt, kai ką parodysiu ir vėl išsinešdinsiu. Guarda.
Damai pavyksta sustapdyti arklį, ji nušoka nuo balnelio į dulkėtą žvirgždą ir nueina prie vežimo. Iškelia vieną didžiulį arbūzą ir visa susilenkusi, lyg sena koplyčios prižiūrėtoja, nukrypuoja prie pilies šlaito. Apsidairo, pasižiūri į arklį, pakelia akis į pilį ir kresteli arbūzą ant sudžiuvusios žolės. Atbulomis šiek tiek atsitraukia ir užverčia galvą į bokštą.
- Štai, karaliau, matai, tu man rūpi. Turiu pasakyti, čia galbūt pats gražiausias ir saldžiausias mūsų kaime, arba regijone, o gal net visame mūsų valstybės horizonte. Kiti arbūzai, tik vienas tu žinok, jie yra visi be sėklų, prasti. Be tikrų sėklų, o šis jų turi, čia yra arbūzų motina, kaip kvepia jos žievė. - Jauna dama nudelbia žvilgsnį į žolės kuokšte gulintį arbūzą, pasižiūri į savo rankas, paskui pakelia jas prie burnos ir pauosto, sunėrusi pirštus po smakru nusigręžia nuo pilies. - Mano motina tave irgi mylėjo, karaliau. Visiems kaimynams, buvo nusispjaut į tave, jeigu prašytum nemeluoti, jie net užmiršo, kad visi mes šeima. - Ji vėl pasisuka į pilies bokštą, pasilenkia ir atsiremia rankomis į kelius, veidas suprakaitavęs ir dulkėtas, spalva beveik prilygstantis sudžiuvusiam kaktusui. - Skinu vaisius ir negaliu patikėti, kad likau čia jauna, visos išsilakstė kas sau, per jūras, per kalnus, į sostines, vyrų nebėra, seniai skambina ožkos varpeliais ir juokina kaimynes. Mano brolis guli sužalotas lovoje, stovykloje, žiūri į palapinės brezento skylę ir į mane kreipiasi motinos vardu. Supranti kaip sunku tokiems kaip mes? Aš net vyro neturiu, nė numylėtinio, tik vargšai vaikigaliai zuja aplink. Kokia aš motina savo broliui? Tik turiu dabar paskubėti. Dar sugrįšiu!
Jauna dama nuleidžia žvilgsnį į rankas, atsuka nugarą šlaitui su kaktusais, pilies sienai ir nusidėjėliška mina parslenka prie arklio. Netyčia pamato ant kelio perskilusį arbūzą, jo sėklas lesa paukščiai, sultys išdžiuvusios.
Tegu viešpats nesiklauso mano dvejonių, galvoja jauna dama varydama arklį toliau, bet aš iš tiesų tave išduodu, gal bent sau pačiai nereikėtų meluoti, kas man pasidarė, kaip užbraukta. Dėl brolio, esu tikra - viskas dėl brolio, apglėbia tvirčiau arklio sprandą, vežu arbūzus priešams, kai kurie iš jų malonūs, daug teiraujasi apie gyvenimą, kiti nelabai bendrauja, nusisuka arba pyksta. Jauna dama nubraukia nuo kaktos prakaitą ir ties smilkiniu ima tekėti purvini lašeliai. Kai kurie iš jų, galvoja ji, užvakar lyg žaibai nusileido iš pačio dangaus ir sukrito į medžius tos paklodės, kaip kokie debesys, nebuvau mačiusi tiek daug lėktuvų. Pilis nutolsta. Alyvmedžių kalvos linija plaukioja horizonte. Arklys sustoja tiesiai po malūno sparnu. Jauna dama klausosi šauksmų iš stovyklos, vyrukas išsiveržia iš palapinės mosuodamas vyno buteliu ir pasileidžia per visą teritoriją kažką rėkdamas, keli vyrai susikimba per pečius ir ima šokinėti, įsiplieskia ginčas, paskui greit nusirmsta, kažkas garsiai juokiasi. Galiausiai visoje stovykloje kyla maišatis ir dulkių gūsiai. Dama sustojusi prie malūno išgirsta viena kitą vardą, šauksmus, bet, iš tikrųjų, nieko suprasti negali. Kol nenuaidi šūvis.