Ferma, 4 skyrius: Sapnas

Lynojo. Susimąsčiusi ir pamiršusi auštančią kavą, Tėja nepastebėjo kada giedras dangus apsitraukė purvinais debesimis. Tik kiek vėliau pakilusi išpilti nepaliesto gėrimo kriauklėn, praeidama dirstelėjo per virtuvės langą, primerkusi akis, lyg norėdama peržvelgti kiaurai įmirkusį dangaus dangalą ir nuspėti kiek laiko krapnos. Kaire ranka brūkštelėjo miegančiai katei per nugarą, bet ši nepakėlusi galvos, tik tingiai pramerkusi vieną akį, vėl nugrimzdo į klampų snaudulį. Panašu, kad toks oras jai visai patiko.
Kabantis ant sienos laikrodis rodė šiek tiek po vienuoliktos valandos ryto. Plikydama antrą puodelį kavos, Tėja pagalvojo, jog H. jau turėtų būti Fermoje.  Mintis, kad jis ten lankosi, kėlė nerimą. Tėja galėjo susitaikyti su tuo, jog Aira gerdavo iš jos porcelianinio puodelio; išlindusi iš dušo trindavo savo apvalainus kelius jos rankšluosčiais; galbūt net miegodavo jos lovos pusėje; avėdavo jos batelius ir vilkėdavo suknelėmis; šukuodavo savo ilgus varno juodumo spalvos plaukus jos šukomis... Visa tai buvo niekai palyginus su tuo, kokį nerimą Tėjai keldavo mintys apie Fermą.
Kiekvieną kart klausydamasi vyro balso kitoje ragelio pusėje, ji neiškęsdavo ir nutraukdavo jo žodžius išjungdama telefoną, vos tik jis prasitardavo ten buvęs.

Juodu nesimatė daugiau kaip metus. Apskritai Tėja mintyse savo vyrą vadino „buvusiu“, o gyvenimą prisimindama dalijo į dvi dalis- iki sapno ir po jo. Toje dalyje po sapno Tėja jau nebelaikė savęs H. žmona, gyveno savo realybėje, kuri su praeitimi siejosi tik miglotais prisiminimais. Kartais jai atrodydavo, jog gyvenimas iki sapno tik savotiška priešsapnio būsena, o H. tėra dirbtinai sukurtas veikėjas.  Vargu ar ji būtų galėjusi paaiškinti viską kaip įsivaizdavo ir jautė, gal daugiau intuityviai suvokė, kad bus geriau jei buvęs vyras nesiartins prie Fermos ir nebeieškos pradingėlės žmonos pėdų.
Nors tuomet, kai dar gyveno kartu mažyčiame ir jaukiame bute, miesto centre, juodu buvo graži pora. Vaikų neturėjo, bet vis dažniau Tėja pagaudavo save bemąstanti apie motinystę. Gal viskas ir būtų nutikę taip kaip ji svajojo, jei ne keistas sapnas aplankęs ją ankstyvo pavasario vidurnaktį.
Keletą dienų prieš jį, Tėja pamatė kieme ant suolelio bekiurksančią vienišą senolę. Gurkšnodama rytinę kavą, stebėjo ją beganant  įkyrius balandžius, sekant akimis prašliaužiančius praeivius ir visaip kaip švaistant akivaizdų laiko perteklių. Sekantį rytą ji vėl buvo ten. Ir kitą rytą po to.
Neiškentusi tądien Tėja, grįždama namo prisėdo šalia ir užkalbino:
-Šiandien taip saulėta ir šilta, panašu, kad pavasaris prasidės lygiai pagal kalendorių.
Senyva moteris, kuri kadais, panašu, buvo gan išvaizdi, įdėmiai nužvelgė nekviestą svečią ir patylėjusi ištarė:
-Sakykime, laiku pereisim į kitą lygį.
-Prašau?
-Turėjau omeny sezonų kaita, tarsi perėjimas į kitą lygį. Na žinai, mažute, čia kaip kompiuteriniuose žaidimuose.
Tėja nemėgo žaidimų ir palyginimas jai pasirodė keistas ir netikęs. Mintyse nusprendė, kad senolė kvanktelėjusi ir mandagiai atsisveikinusi pakilo eiti.
Iki pat tamsos ji matė dūlant jos seną kūną, ant to paties suolelio. O naktį, keistoji senulytė, aplankė sapne.

Tuo metu Tėja kaip tik ruošėsi kepti lazaniją, kai kažkas ėmė įkyriai skambinti į duris. Nusišluosčiusi rankas virtuviniu rankšluosčiu, ji nuskubėjo jų atidaryti. Blausiai apšviestoje laiptinėje stovėjo senolė.
- Aš atėjau pas jūsų vyrą, - be užuolankų išpyškino ji.
-Bet jis dar negrįžęs.
-Niekis, aš palauksiu. Laiko turiu.
„Na kur jau ne“- pamanė Tėja, tačiau senolę pakvietė vidun, pasiūlė arbatos, bet ši tik papurtė galvą ir kukliai įsitaisė virtuvės kampe.
Grįžus H., juodu užsidarę kambaryje, apie kažką ilgai kalbėjosi. Galop nesulaukusi Tėja atvėrė duris, tačiau viduje jų nerado . Tik pro plačiai pravertas balkono duris vėjas kedeno lengvą užuolaidą. Ant sienos kabanti Engro „Edipo ir sfinkso“ reprodukcija buvo apversta blogąja puse į viršų, ir ant jos nugarėlės raudonai pakeverzota „Žemuogę, pusę karalystės už žemuogę“.
Spėliodama, kas galėjo nutikti jos vyrui, Tėja žengė į balkoną, bet tuo kart nubudo, taip ir neradusi jo pėdų. Slegiama blogos sapno nuojautos, vartėsi negalėdama užmigti, mąstė, ką galėtų reikšti toks keistas užrašas.
H. miegojo šalia ir rodos viskas buvo savo vietose, bet ji nuslinkusi patikrino buto duris. Jos buvo užrakintos.
Grįžusi į lovą pažadino vyrą. Mieguistas ir tingus jis išklausė jos sapną, tačiau neatrodė pernelyg susidomėjęs.
-Keista, nepastebėjau kieme jokios senės, - sumurmėjo ir apsisukęs ant kito šono, po akimirkos kuo ramiausiai miegojo.
Gulėdama Tėja, akimis klaidžiojo po kambarį, kol galop jos užkliuvo už kabančio paveikslo. Tai buvo Engro „Edipo ir sfinkso“ reprodukciją, kurią, pirkdami butą paveldėjo iš prieš tai buvusio savininko. Apskritai paveikslas buvo niekam tikęs ir Tėja seniai jį būtų pakeitusi, jaukesniu žvilgsniui, gamtos vaizdu, bet H. buvo toks užsispyręs ir neperkalbamas, kad nieko kito nebeliko, kaip nusileisti. 
Kankinama nemigos ji atsikėlė ir tyliai, kad nepažadintų miegančio vyro, persuko paveikslą, taip kaip regėjo sapne- blogąja puse į priekį.
Net kambario prieblandoje įskaitė blunkančiom raidėm sukeverzotą užrašą „Žemuogę, pusę karalystės už žemuogę. “
Tuomet, atvėrusi plačiai duris, basa ir vienmarškinė žengė į vėjo košiamą balkoną.

***
Ligoninėj Tėja praleido keletą mėnesių.
-Apskritai yra keista tai, kad ji liko gyva, - kalbėjo gydytojas. – Iškritusiems iš septinto aukšto,  mano pagalbos ne visuomet prireikia.
Bet ji sveiko sparčiai. Dėl patirtos galvos traumos, savaitę pragulėjusi komoje, galop nubudo. Keliose vietose buvo lūžę rankų ir kojų kaulai, pora šonkaulių, tačiau rimtesnių bėdų gydytojai neaptiko. Sutvarstyta nuo galvos iki kojų, lyg milžiniškas kokonas, tįsojo pustuštėj palatoj ir nebyliai žvelgė į nubalintas lubas. Vėliau, kai galėjo šiek tiek pasukti galvą, žvilgsniu siekdavo langą, per kurį nieko daugiau nematė, tik praplaukiančius debesis.
-Nejaugi ji taip ir neprakalbės? - nerimavo H. Laikas ėjo, o Tėja nepratarė nė žodžio, tarsi krisdama būtų nusikandusi liežuvį. 
-Priežastis slypi ne jos liežuvyje, o galvoje, - skėsčiojo rankomis senyvas daktaras. – Bet kol kas tai mįslė.
Dar daugiau mįslių iškilo tuomet, kai vieną dieną, atvykęs į ligoninę aplankyti žmonos, išgirdo keistą žinią- Tėja dingo.

***
Išsitraukusi iš spintos lengvą trikotažinę suknelę ir švarkelį derantį prie jos, mažumėlę pasistaipiusi prieš veidrodį, Tėja išsiruošė į buvusius namus, kuriuose dabar jos vyras gyveno vienas. Ji žinojo, kartais ten besilankant ir  Airą. Tačiau jaunesnioji sesuo, gimusi penkiolika minučių vėliau nei ji, viso labo tebuvo kopija. Ji niekuomet nepranoks originalo, Tėja tai žinojo todėl nesikrimto dėl sesers apsilankymų. Būtų nemalonu, jei vyras parsitįstų namo perdžiuvusią, pedantišką blondinę, kuri knistųsi jos drabužinėje ir grožėtųsi savimi jos veidrodžiuose. Bet geresnio pakaitalo savo vyrui, už Airą, Tėja nebūtų sugalvojusi.

Pavažiavusi keletą sustojimų autobusu, išlipo centre, nusprendusi likusią kelio dalį nueiti.  Vis dar lynojo, tačiau skleisti skėčio Tėja neskubėjo. Neskubėdama plaukė tarp senovinių dar nebaigtų restauruoti namų, amatininkų krautuvėlių, užeigų. Kiek padvejojusi ar turi tam laiko, šmurkštelėjo į judviejų su vyrų pamėgtą kavinukę. Įsitaisė toje pačioje vietoje prie lango, kaip visada. Tokiu ankstyvu metu, kavinė buvo beveik tuščia, tik kitoje salės pusėje, minkštakrėslyje sudribę tyliai krizeno dvi, dar nespėjusios pražysti, merginos.
Tas pats padavėjas, kaip anksčiau, tamsiais pūkeliais vietoj ūsų ant viršutinės lūpos,  šypsodamasis ėjo jos link.
Nuo paskutinio karto kai lankėsi čia su vyru, jau buvo praėję daugiau kaip metai, tačiau neatrodė keista, kad padavėjas prisimena kokią kavą ji užsisakydavo. Staiga Tėjai toptelėjo, jog H. ir toliau čia lankėsi. Galbūt netgi jis ateidavo su Aira. Nebuvo tikra, ar Aira gerdavo tą pačią kavą, bet galėjo lažintis, kad padavėjas pūkuota viršutine lūpa,  judviejų nė už ką neatskirtų.
Ši mintis Tėja pralinksmino. Netgi pagalvojo, kad galėtų dažniau ištrūkti į miestą ir užsukti išgerti kavos.
Ji retai pasirodydavo tarp žmonių, tik tuomet, kai reikėjo įsigyti būtiniausių produktų. Nuo tada, kai paliko ligoninę, tapo uždara ir atsiribojo nuo įprastos aplinkos. Vienintelė  pramoga buvo skambinti vyrui. Jis greitai perprato, kad tylūs anoniminiai skambučiai yra nuo pradingusios žmonos. Laukdavo jų, pasakodavo visokius mažmožius ką skaitė ar matė per televizorių; ką gamino pietums. Žinojo kad žmoną visuomet linksmindavo jo kulinarinių šedevrų originalumas. Kalbėdavo valandų valandas, o kartais nutildavo ir klausydavosi tylos. Žymėjosi kalendoriuje kuriomis dienomis, valandomis ji skambindavo, norėdamas surasti bent kokią loginę jos skambučių seką.

***
Baigusi gerti kavą, kaip buvo įprasta čia besilankant su H., Tėja paliko dosnius arbatpinigius pūkuotalūpiui padavėjui ir išskubėjo į gatvę.
Įdienojus lietus liovėsi ir šykštūs saulės liežuvėliai laižė drėgną asfaltą. Ji slinko juo lėtai ir atsargiai, tarsi į medžioklę išsiruošusi katė.
Įsitikinusi, jog H. automobilio kieme tikrai nėra, Tėja ryžosi praverti laiptinės duris.
Butas, kaip ir reikėjo tikėtis, buvo užrakintas. Prisiminusi, jog kadais, jiedu vienas kitam palikdavo raktus sutartoje vietoje, pasistiebusi užkišo ranką už atvėpusios durų staktos ir pagraibė ieškodama, bet panašu, jog raktų ten, H. jau nebelaikė. 
Tėja žinojo, jog vyras retai tikrina pašto dėžutę, tad trumpą, jam skirtą raštelį, perlenkusi pusiau, įkišo į tarpdurį.
„Nebevažiuok į Fermą. Tėja. “ Tiek jame ir tebuvo parašyta.

Jau buvo bepasisukanti eiti, kai pajuto kažkieno šaltus pirštus ant savojo riešo.
-Maneisi likti nepastebėta, mažute?
Atsigręžusi Tėja pamatė tą pačią, kadais sapnuose aplankiusią senolę. Laikas nebuvo pernelyg sudarkęs jos veido, vis dar žvitriom akim,  ir kiek įdubusiais skruostais, tokia, kokią Tėją prisiminė nuo tada, kai regėjo ją betupinėjant ant suolelių. Akimirką juodvi spoksojo viena į kitą, o tuomet sutelkusi visą savo jėgą, stūmė senę laiptais žemyn ir nelaukusi kol ši, baisingai spiegdama nudardės iki pirmosios pakopos, pasileido bėgti.