Laiškai į niekur...

Laiškai į niekur
Skiriu Renatai


Sveika,

Žinau, kad taip be galo ilgai Tau nerašiau, tačiau buvo įvairiausių reikalų, apie kuriuos skubu Tau papasakoti.
Visų pirmiausia, aš niekaip nesusitaikau su mūsų išsiskyrimu. Kažkas manyje mirė tą dieną, kai Tave išvežė. Gimė naujas jausmas – panieka tėvams. Jų nesupratingumui. Kartais pradedu galvoti, kokie jie vis dėlto patetiški, jei net nesugeba suprasti, ką aš kalbu jiems. Patarčiau atsiversti ir šiek tiek paskaitinėti tarptautinių žodžių žodyną. Kartais net imu galvoti, gal esu ne jų vaikas. Mūsų neriša niekas. Mąstysena, intelekto skirtumas, pažiūros. Nesuprantu, kaip galėjau gimti su juodąja žyme ant kaktos, jei mano tėvai jos net nemato, o ką jau kalbėti, kad jie patys neturi nieko ypatingo... Man nesvarbu, ką apie mus kalba, ar dar kalbės aplinkiniai, visai nesvarbu, visada mylėsiu ir gerbsiu Tave, kad ir kas nutiktų, niekuomet Tavęs neatsižadėsiu...
Tau išvykus, tėvai manęs neleido į mokyklą, į parduotuvę, netgi niekur išeiti. Jie labai konservatyvūs. Buvo pakvietę kunigą, kad šis išvarytų piktą dvasią, tūnančią manyje. Aš labai pasipiktinau dėl šio absurdiško dalyko ir užsidariau savo kambaryje, nevalgiau, nėjau net į namo pirmą aukštą, kai atvažiavo mūsų šeimos draugai. Su jais jaučiuosi smagesnė, vien dėl to, jog būna pilnas namas žmonių, manęs niekas nejudina. Mėgau juos ir todėl, kad atvažiavę ir mane pamatę visada įteikdavo naujausių knygų. Savaime aišku, jie neskaito, kam jiems knygos. Aš net nežinau visos istorijos, tik suvokiu, kad knygas teta Liusė gauna iš bendradarbių ar kažkas panašaus. Taigi, būdama kambary, tylėjau ir žiūrėjau pro langą, stebėdama tą medį, po kuriuo mes leidome tiek  nuostabių akimirkų. Žinau, kad Tu nustebai, išgirdusi iš mano lūpų (o tikriau perskaičiusi mano laiške) šį žodį – "nuostabu". Taip, per daug gerai mane pažįsti, kad nežinotum, jog aš nepakenčiu saldybių, priešingai nei Tu. Tikriausiai mus abi ir traukė tas keistas metafizinis ryšys, priešingybės, pliusas ir minusas. Bet aš ne apie tai. Man nepaprastai trūksta Tavęs, pasigendu tavo gražbyliavimų, todėl pati pradedu kažkuo panašėti į Tave. Žiūrėdama į tą keistu, nematomu atsiminimų šilku apgaubtą medį, aš net neturėjau jėgų verkti. Sako, kad viena iš tokių kaip mes visada bus šiek tiek vyriškesnė už kitą, todėl tu pritarsi, kad ta vyriškoji esu aš. Tačiau tai nereiškia, kad man mažiau skauda. Nieko panašaus, nenoriu ginčytis, kuri iš mūsų labiau nukentėjo – aš ar tu, žinau viena – tikiu, kad kažkada mes susitiksim, būsim kartu amžinai, tada jau niekas mūsų neišskirs.
Vakar galvojau, ar mūsų išsiskyrimas prilygsta mirčiai... Tikriausiai kažkoks panašumas vis dėlto yra. Juk abiem atvejais mes jaučiam sąžinės graužatį, kad per mažai dėkojome, per mažai buvome kartu, per mažai sakėme viena kitai gražių žodžių, per mažai, per mažai, per mažai, PER MAŽAI! Prakeikiu tas dienas, kai Tau sakiau kažką bjauraus...  Tikriausiai dabar Tu to net nepameni, bet man skaudu pagalvoti, jog nors menkiausiu savo judesiu ar žodžiu aš sukėliau nors mažytę kančią Tau. Atleisk... Sakau tai, kad mano sąžinė būtų rami, bet Tau negaliu meluoti, Tu žinai, koks man banalus ir nuvalkiotas atrodo šitas žodis. Mane guodžia viltis, kad tie namai, į kuriuos Tave išvežė, nepaliks gilaus pėdsako gyvenime, kitaip visąlaik mane graužtų ta pati sąžinė, kurios nekenčiu labiau už viską. Jei ne ji, aš seniai turėčiau rankose tą gražuolį tėvo medžioklinį aštrų peilį ir dviem dūriais pašalinčiau visas kliūtis gyvenime... Pagalvojus, du dūriai... Ir viskas. Tu esi laisvas ir nuo nieko nepriklausomas... O gal... Gal neįmanoma būti nepriklausomam. Gal žmogus visada bus supančiotas aplinkybių. Juk taip ir yra. Bingo. Eureka. Ko aš čia džiūgauju?... Ką tik supratau, kad visi mes priklausomi nuo gyvenimo... Ir tas dieviškas reiškinys – aplinkybė, anot Kamiu, yra tik neišvengiamai tavo paties užsidirbta bausmė. O nuo savojo ešafoto taip lengvai nenulipsi. Ne, tam esi nepajėgus, žmogau, niekad nesuprasi, kaip tai padaryti. Teisingai sakė Karlas Jaspersas, žmogus nepajėgus savęs pažinti iki galo. Sakyčiau, neįmanoma suprasti, kaip įveikti savo įgimtą kaltę. Atsimeni, skaitydavome Bibliją. Atsimeni, kaip karštai diskutavome apie tėvų paliktas mums nuodėmes. Kodėl turiu nešiotis juodą tėvų žymę, jei net nemyliu jų? Ir nesuprantu, kaip gali mylėti tuos, kurie taip negailestingai išveža Tave į mirusių sielų namus vien dėl to, jog jų protas nepajėgus suprasti, kad tu esi kitokia...
Atsimeni, minėjau kunigą. Taip, kažkoks paradoksas, nes tuo metu aš labiausiai jo nekenčiau ir mylėjau tą žmogų. Nekenčiau todėl, kad jis atėjo pasiųstas mano tėvų ir buvo paprašytas užsiimti egzorcizmu. O mylėjau, nes mano siela išsiilgusi šeimyniškos ir normalios meilės, tolerancijos mano atžvilgiu. Mylėjau, nes karštai tikiu Dievą, nesutinku tik su vienu teiginiu, kad mes – nusidėjėlės. Ką padarysi, gamta nesuvokiama, kodėl mes gimėm su juodom žymėm ant kaktos, kodėl nešiojom jas nuo vystyklų laikų, kodėl nenusiplovė jos, kai krikštijo mus, kodėl liko nė nepaliestos, tirštai juodos, tik Tau ir man tematomos. Kodėl žiaurusis ponas Likimas pasirinko Tave ir mane, mes privalome gyventi taip, kaip trokštame...
Nesutinki? Žinau, kad sutinki. Ne, aš negalvoju apie hedonizmą. Mano gyvenime malonumai užima paskutinę vietą. Tu žinai, kad svarbiau už viską man yra rašyti. Palikite mane vieną savaitei ir duokite švarių lapų, pieštuką. Parašysiu pasaką, parašysiu apsakymą. Romaną parašysiu. Idėjų niekada netrūko. Aš žinau, kad esu gabi. Žinau ir tai, jog mano intelektas pranoksta bendraklasių ir kai kurių vyresnių, be abejonės, mano tėvų. Tačiau aš neturiu kam duoti įvertinti savo kūrybos. Vienintelė būdavai Tu. Tik baisiai nesmagu, kad negaliu duoti net lietuvių kalbos mokytojai - ekspertei, kurios literatūrine nuovoka visiškai pasitikiu... Juk žinai, kad tokiame kaimely kaip šis mes esame velnio vaikai, niekšės... Niekas nenori net pažvelgti į mane. Ir galiu drąsiai teigti, kad man į tai nusišvilpt. Turiu Tave, nesvarbu, kur esi, mirusių sielų namuose ar mano širdyje, Tu visuomet būsi taip arti, naktį mano sapnuose, dieną svajose, bet būsim kartu. Nėra tokios jėgos, kuri mus išskirtų, paprasčiausiai nėra...
Baisiausia, kas gali nutikti... Tu žinai... Tylėkim. Neneikime savo prigimties. Ilgiuosi Tavęs, nors ir sunku tatai rašyti. Meldžiu Dievą, kad mirusiųjų sielų namuose būtų leidžiama skaityti laiškus. O aš kas rytą kelsiuosi pusę šešių, kad patikrinčiau pašto dėžutę pirmiau nei tėvai ir galėčiau išsaugoti mūsų bendravimo gijas. Šiuo metu jos plonesnės už voratinklį, bet aš turiu valios ir užsispyrimo. Tu irgi. Kartu mes galime daug. Tik tylėkim... Tu žinai, apie ką aš.














Amžinai Tavo         
1999 04 15
Sveika,

Vis dar negavau jokių žinių iš Tavęs. Praėjo beveik mėnuo, aplink toks grožis, gamta gimsta iš naujo... Ilgesys graužia krūtinę. Graužia taip, kad negaliu galvoti apie nieką kita. Tačiau sekasi rašyti. Pati stebiuosi savo tempais. Jau parašiau tris apsakymus, kelis kartus perrašiau juos, neberandu ką taisyti. Visi dedikuoti Tau. O kam gi daugiau... Nieko nemyliu šitame pasauly, tik Tave. Ir man nepaprastai skaudu, kad man nerašai. Galbūt tu negauni mano laiškų arba aš Tavo. O gal ten Tau davė vaistų, nuo kurių negali rašyt. Aš nežinau, ką ir galvoti, jei Tau viskas gerai, tai perskaičiusi mano pastarąjį sakinį turėtum kvatotis pilna burna. Norėjau, kad žinotum...
Kažkaip vis tuštėja mano smegenyse, tuštėja, tirpsta idėjos, prisirankiojau jų, būdama su Tavimi, o kai nebeturiu Tavęs, miršta ir mano įkvėpimas. Tikriausiai esi mano mūza.  Mano mūza... Gražiai skamba...
Žinai, kiek atiduočiau už galimybę pabūti mirusiųjų sielų namuose nors vieną dieną. Aš noriu patirti, ką tenka išgyventi Tau. Netgi jei būtum palaidota giliai po žeme, gyva, kaip tas Keleris iš Vinco Krėvės dramos, aš būtinai skubėčiau patirti tai, ką teko patirti Tau. Ir man nesvarbu, kad tas smalsumas mane pražudytų. Logiškai pamąsčius, už kelias sekundes žinojimo parduočiau savo gyvenimą. Na taip, parduočiau. Jis nieko nevertas. Toks gyvenimas. Jei mesčiau laukan dorybę kuklumą, tai galiu pasakyti, jog duočiau pasauliui tiek, kiek dar nedavė nė vienas žmogus, bet mane laiko užrakinę. Tik antradieniais, kai tėvas dirba sargu visą parą, o motina važiuoja į turgų mieste (A), aš viena grįžtu namo ir galiu niekieno netrukdoma užeiti į paštą ir išsiųsti Tau laišką. O visą kitą laiką jie seka paskui mane kaip kokie cerberiai, neleidžia net dairytis aplinkui. Šlykštūs kvailiai. Kokie patetiški. Dieve, jų tik gailėtis reikia.  Sakysi, dabar pasikėliau į puikybę? Nė velnio, aš žinau savo vertę, o tai, mano manymu, suteikia man didžiulį pranašumą prieš tuos, kurie vaidina humanistus, o iš tiesų nežino, ką reiškia tolerancija. Kontempliuodami apie tai, ką šiandien gamins pietų, jie jaučiasi stovį aukščiau už mane vien dėl to, kad mus skiria trisdešimt metų. Primityvus jų mąstymas, primityvus. Negaliu, na niekaip negaliu nugalėti savosios paniekos jiems... Ar Tu jauti tą patį saviesiems cerberiams, ar bailia pagarba leidi jiems mazgoti juodąją žymę? Šitą aš noriu, privalau žinoti: išduodi mane
ar laikaisi.
Gavau keletą knygų, tarp jų ir mano bendraamžių pablevyzgojimai. Jau seniai taip skaniai nesijuokiau... Rašo apie tai, ko net nenutuokia... Tas pat, lyg aš dabar imčiau ir parašyčiau romaną apie meilę vaikinui. Stačiai juokinga. Perskaičiau tas knygas, berods, tris per pusdienį ir visą dieną jaučiausi kaip šiukšliadėžė, pilna nereikalingo šlamšto. Kas gi leidžia tuos kvailus jų romaniūkščius? Jei tai vadinasi literatūra, tai aš jau esu rašytoja. Tik priešingai negu tos kvailės, tarp kurių, beje, nėra vaikinų, aš stengiuosi, kad mano kūryba būtų nesuprantama šio pasaulio atmatoms ir skaitytina tik intelektualiajai žmonijos daliai. Visa, ką aš rašau, yra persmelkta modernizmu, noriu įrodyti pasauliui, jog esu modernios kartos atstovė. Bet tik Tu skaitai mano kūrybą, vadinasi, tik Tu esi mano pasaulis. Visgi mano pasaulis be proto didelis, Tavo siela, vadinasi, irgi didžiulė. Taip sunkiai ir padrikai aš Tau rašau komplimentus, kurių nusipelnai...
Aš niekada nesinaudoju juodraščiais, rašydama laiškus, niekada jų neperskaitau prieš siųsdama, todėl čia įamžinti mano impulsyvūs svaičiojimai, taigi neimk per daug į galvą. Tylėkim.
Tylėkim... Ar ne keistas šitas žodis. Jei Tau leidžiama kalbėti, pakartok jį dešimt kartų, paskui pasakyk vieną kartą mintyse, ir tada dar septynis garsiai. Jis kažkoks magiškas pasidaro. Tau ne? Taip, žinau, kad taip, pernelyg gerai Tave pažįstu.
Jau dešimt minučių po trečios, tuoj uždarys paštą, o ir mokyklos skaityklos vedėja į mane labai šnairuoja, todėl lekiu Tau jį išsiųsti. Tikiuosi, gausi...














Amžinai Tavo
1999 05 04
Labas,

Šiek tiek pradedu ant Tavęs pykti, kad Tu man nieko neparašai... Tai ne pyktis, galbūt tai nepasitenkinimas, gal nesusitaikymas su galimybe, kad Tu mane pamiršai. Nepamiršk manęs, dėl Dievo, esi vienintelė, kuria galiu pasikliauti. Mes turim, privalome padaryti tai... Bet ššš, apie tai tylėkim.
Tėvai bandė su manimi kalbėtis vakar. Bet aš atsakiau niekinančiu žvilgsniu. Jie neverti, kad su jais kalbėčiau. Visiškai. Vienas tik žmogus yra, kuris to vertas. Savaime aišku, tai Tu. Su mokytojais aš kalbu iš savanaudiškų paskatų, aš jiems parodau, kokie jie apgailėtinai mažai išmanantys. Bet apskritai jie vengia manęs paklausti, aš visada žinau atsakymus ir sugebu atsakyti taip, kad mokytojas net nesuprastų to, ką pasakau. Ganėtinai daug filosofinių terminų vartoju, paskui mokytojai lekia į skaityklą ir grobsto žodynus, norėdami sau įrodyti, kad kažin kokia penkiolikmetė negali būti protingesnė už juos. Ech, neišmanėliai. Na, žinoma, išskyrus literatūros mokytoją. Aš netgi pradedu ja žavėtis...
Šiąnakt sapnavau, kad buvau beprotnamy. Tik ten baisiai gera. Ir nebegalėjau daugiau jų vadinti mirusiųjų sielų namais. Tikriausiai dėl to, kad aš ir esu išprotėjusi. Taip, tikriausiai... Šiandien mokytoja paskelbė rašinių konkursą: "Pasauli, noriu būti išgirstas ir suprastas". Cha, kokį rašinį parašyčiau, man būtų garantuota pirma vieta. Aš žinau. Mano amžiuje niekas nesugebėtų padaryti geriau už mane. Jau vien dėl to, jog aš turiu juodą dėmę. Taigi, dėmę, kuri nenusiplauna...
Šįkart tiek, vis nebeturiu laiko, rašau tą nelemtą rašinį, pamatytum jo apimtį, jau beveik visas romanas. Bet aš padarysiu jį tobulą. Nes tobula esu aš. Tik ne laisva...









Amžinai Tavo
1999 05 29
Labas,

Žinai, man juokingi tie rašytpalaikiai, kurie randa laiko gyventi, propaguoti hedonizmą. Rašytojas neprivalėtų gyventi taip, kaip kiti tai daro. Mano idealas kažkada pasakė: "Rašytojas turi kentėti ir kentėti". Taip, Tu žinai, kaip aš žaviuosi Dostojevskiu. Arba Kenzaburo Oe, jis parašė nuostabių knygų, gavo Nobelio premiją, bet už visa tai jis sumokėjo savo sūnaus sveikata. Ar pasakojau Tau, jog jo sūnus gimė su galvos smegenų defektu? Tikriausiai...
Ką tik susigriebiau, kad Tau tikrai neįdomūs mano hiperfilosofiniai paistalai... Viskas. Aš išsisėmiau... Nebendrauju su niekuo ir nebeturiu ką rašyti... Tragedija... Aš Tau galiu parašyti filosofinį traktatą, knygą, bet ką, o laiško nebesugebu? Aš niekam tikusi! Dieve, čia tragedija...

Šią laiško dalį rašau šiek tiek pailsėjus. Man buvo užėjusi krizė ir prašau Tavęs, nekreipk dėmesio į mano svaičiojimus, kaip aš neteisčiau Tavęs už netobulai padarytą darbą.
Vakar nunešiau rašinį. Šiandien mokytoja atėjo į klasę ir neįprastai šiltai su manimi pasisveikino. Pradėjo klausinėti, ar kas padėjo man jį rašyti. Aš buvau nunešusi originalą, tik tai ne rašinys, o apysaka. Ganėtinai ilga. Ir prie jo pridėjau rašinį, remiantį apysaką. Mokytoja visai kitaip į mane pažvelgė ir pasakė: "Viešpatie, vaikeli, juk tu genijus..." Šitie žodžiai iš jos lūpų nuskambėjo kaip gražiausia tyla. Tu žinai, kaip aš negaliu pakęsti muzikos... Tiesa pasakius, aš niekada neverkiu. O tą dieną žmogus, kurį gerbiau, pripažino mano talentą. Ir aš jaučiausi tokia pakylėta, kad netgi ištryško ašaros. Tik niekas nematė, nes meistriškai jas paslėpiau akiduobėse. Mokytoja sakė, kad mano darbą siųs į filologų konkursą, kad aš neščiau viską, ką parašau. Ji sėdėjo ir garsiai svarstė, ar patikės komisija, jog tai štai šitos keistos paauglės darbas. O aš žinau, jog esu išskirtinė. Aš nešioju tobulą juodą žymę. Nedrįsk pamiršti jos, be Tavęs, nieko daugiau neturiu...
Tik tylėk.



Amžinai Tavo
1999 06 01

Sveika,

Aš jau nebesikeliu anksti ir nebėgu tikrinti pašto dėžutės. Praradau bet kokią viltį, jog Tu man parašysi. Mokslo metai baigsis už dviejų savaičių... Nesulaukiau rezultatų iš tų dviejų konkursų, kur Tau siunčiau. Čia trumpas mano atsisveikinimo laiškas. Jis labai padrikas... Aš labai skubu. Tikriausiai rasi begalę stiliaus klaidų, bet nepyk dėl to. Tai aš važiuoju pas Tomą Maną. Per anglų pamoką reikėjo ruoštis apie rezervatus ir kažkas kalbėjo apie Nidą. Pasakė man, kad ten yra Tomo trobelė. Girdi, Tomo. Aš dievinu šį rašytoją, privalau pamatyti jo trobelę. Brangiausia mano knyga ir yra "Juozapas Egipte". Bet nesvarbu... aš dabar pašte, už penkiolikos minučių atvažiuoja autobusas. Šiandien antradienis... Pavogiau tėvų santaupas, kurias laikė cukrainėje... Nežinau, ką darysiu paskui... Aš... Dėl Dievo, nenoriu apie tai net pagalvoti! Visi tegu eina velniop! Ir Tu, jeigu išdavei mane ir mūsų pašaukimą... Aš būsiu laisva, įveiksiu dieviškuosius atsitiktinumus. Aš esu tobula. Aš nebekenčiu Dievo. Nes tobulybė negali tikėti kažkuo tobulesniu...




















1999 06 05

P. S. Kad ir kaip ten bebūtų, aš visada Tave mylėsiu...



1999 06 17 Į (B) šeimos namus miesto (A) rajone, (C) kaime ateina laiškas, pilietė (E) nusižudė vos patekusi  į (S) psichikos sutrikimų kliniką. Ji negavo nė vieno laiško. Jie visi antspauduoti ir neatplėšti buvo atsiųsti atgal.

1999 06 16 Įvyko avarija. Kelyje (A) - Klaipėda susidūrė autobusas ir lengvoji mašina. Žuvo vairuotojas ir viena keleivė. Merginai buvo 15 metų. Asmenybė dar neatpažinta.

1999 06 25 Moksleivė (R) buvo pripažinta filologų konkurso laureate, ji laimėjo pirmą vietą prozos sekcijoje.

1999 06 26 Rašytojų sąjunga į piliečių (B) namus atsiuntė laišką, kuriuo išreiškė savo norą išleisti moksleivės (R) knygą.

1999 06 31 Moksleivė (R) laimėjo rašinių konkurso "Europa mokykloje" pirmąją vietą.

1999 07 31 Miestelyje (G) gimė mergytė su juoda žyme kaktoje.