Iš laiškų Mažajam princui. Apie tai kaip aš sumindžiojau savo rožę

dievas mato nenorėjau
neneigiu savo kaltės
turėjau galvoti ką darau
gal ir blogiau prižiūrėjau nei tu
bet mylėjau ne mažiau

išravėdavau baobabus
nedėdavau gaubto kaip tu saviškei
manoji ištverminga
žinai tų gerųjų senovinių veislės
nuostabaus kvapo
sunku jį apibūdinti

tokį gali pajaust
prieangy perkūnijai griaudžiant stovėdamas
laukymėje kai ilgai klaidžiojęs užkimęs
nubrauki šlapius voratinklius nuo veido
kai žiūri į saulėlydį tu juk žinai tą kvapą

ji net ne tokia aikštinga kaip tavoji
visai neįnoringa
ji man buvo vienintelė pasaulyje
bet aš tai užmiršau

tada pasirodė lapė
prisijaukinau ją o ji mane
iš pirmo žvilgsnio labai daili ir švelni
bet ji nebuvo tokia kaip tavo lapė
išmintinga ir tiesios širdies
manoji buvo gudri ir klastinga
vis taikydavosi ką nugvelbti
apnikta niežų pilnais parazitų viduriais

aš to nežinojau nenorėjau matyti
šėriau ją kasdien savo sode glosčiau
o kartą beskubėdamas su pilnu dubeniu
užmyniau savo rožę
girdėjau trekštelėjimą neatsigręžiau
buvau per daug užsiėmęs lape

ta lapė apdergė mano sodą
apkandžiojo rankas
bet visada sugrįždavo paėsti
bjaurėdamasis stebėdavau nuo jos snukio
į pieną krentančias blusas

pagaliau nuspyriau dubenį
išgrėbsčiau lapės išmatas
slaugau savo rožę
meldžiu kad ji nebūtų žuvusi
tegu aikštijasi tegu skundžiasi
tegu kaltina mane tegu tyli
tik tegu gyvena nenudžiūsta
meldžiu kad vėl pražystų vieną dieną
ir savo aromatu išsklaidytų
bjaurios nusususios lapės smarvę

dar norėjau paklausti
ar bekeliaudamas neužtikai
asteroido
kuriame gyvena medžiotojas