Nedrebančios rankos (1)

Mano Meilė savo ramybę atrasdavo viešnamyje. Sakydavo, sirenų kūnai Jo jūroje gimusią sielą užliūliuodavo greičiausiai, persipynusias mintis paskandindavo giliausiuose be sapnio miego vandenyse. Aš atsakydavau, kad visos sirenos seniai išmirė, mirtingųjų žemėje liko tik sūrių jūros vėjų užgrūdintos žvejų žmonos ir nelaimingos paleistuvės, kurių pavargę kūnai tinką tik ligoms perduoti. Jis nusišypsodavo žvelgdamas į mane su vos apčiuopiamu liūdesiu, tarsi gailėtųsi tos mažos mergaites, kurią matė dar vos prieš kelias vasaras, kol ją paskandino nesibaigianti rutina, skurdas ir kasdienis darbas ant nesikeičiančio jūros kranto ir nekenčiamuose namuose.
Mano Mylimas neskaičiuodavo tekančių dienų ir metų kaip visi kiti. Sakėsi gimęs anksčiau už patį laiką ir jau seniai pametęs savo kelionių aplink Saulę skaičių. Metus žymėdavo kelionėmis jūroje. Ant kranto likusiems mėnulis iš naujo sirpdavo ir džiūdavo, liūtys virsdavo sniegu, tada vėl liūtimis, o Jis grižęs pareikšdavo, kad nepraėjo nė diena arba priešingai, su pavargusia šypsena ir atodūsiu išliedavo tylią dejonę, jog paseno dar šimtmečiu. Seni žvejai ir jų žuvies kvapu apsigobusios moterys geraširdiškai juokdavosi ir priimdavo mano Klajūną prie savo židinių susišildyti, naujų, neįtikimų istorijų papasakoti. Jie gerai to patys nesuprasdami jautė, kaip Jo kibirkščiuojanti ir išmintinga siela traukė prie savęs kitas, paprastesnio likimo, vargdienių kūnuose įstrigusias dvaseles.
Kaimo žmonės našlę Melisą manė esant Jo motina, nes ji buvo vienintelė, kurią Jis be išlygų aplankydavo kaskart grižęs, kuomet visi kiti, norintys bent plaukų galiukais pajusti mano Pusdievio esybės įelektrintą orą, turėdavo patys Jį susirasti, kai Jo nuostabios pėdos nusileisdavo ant mūsų kranto. Kiekvienas Jo ir senės Melisos susitikimas prasidėdavo šiltu apkabinimu, tyliais,, grįžai“,,, grįžau“ ir keista tyla, kurioje galėdavai užuosti abipusę pagarbą ir nebylų palengvėjimą, tarsi nuo jų abiejų pečių būtų nuskriejęs baimės šešėlis, taip ilgai, taip nepakenčiamai įkyriai, lyg vos girdimas spengimas ausyse, kuždėjęs jai, jog Jį pasiėmė jūra; kuždėjęs Jam, kad jos senas akis užmerkė laikas. Tai stebėdamas gal ir galėjai patikėti ją esant Jo motina, bet aš žinojau, kad jokie mirtingieji negalėjo būti Jo tėvais. Jo dieviškas kūnas ir nežemiška esybė nebuvo mūsų pasaulio ir niekaip negalėjo būti dviejų aistros pagautų mirtingųjų kūriniais.
Buvo laikas, kai tikėjau, jog senoji našlė yra ragana ir kaskart susitikus ji mano paklydusiai Meilei išburdavo likimą ir jūras, kuriose Jo laukė senos vandenų pabaisos ir nauji nuotykiai. Tačiau vėliau supratau, kad jokia antgamtiška jėga mano Svajonei nupinto likimo negali pamatyti. Bet kas bent akies krašteliu žvilgtelėjęs į jo galingas, dirbančias rankas susigėstų tikįs, kad kas nors kitas, o ne tos dvi rankos galėtų nugrįsti mano Mylimo kelią per gyvenimą.
Tas kelias trumpas dienas, kurias jis praleisdavo mūsų užkampyje, aš stebėdavau jį dirbant uoste – padedant žvejams traukti tinklus, pirkliams krauti krovinius, užsiimant visokiausiais paprastais darbais, kurių niekad netrūksta ten, kur vyksta kasdieninė kova tarp žmogaus ir jūros. Stebėdavau jį nuolatos, nuo aušros iki sutemų, šalimais pametusi savo krepšį kriauklėms rinkti, savo pareigas ir atsakomybės jausmą. Tiek kiek atsimenu save, tiek galiu atminti laukimą ir tas išsvajotas brangiausias dienas, kai sėdėdavau prieplaukoje ir nemirksinčiomis akimis sekdavau kiekvieną Jo judesį, visais savo jutimais stengdavausi pasisemti kuo daugiau Jo magiškos būties. Stebėtina tai ar ne, tačiau jis mane pastebėjo ir nepaisydamas gana keistų aplinkybių, mano nedrovaus žiopsojimo ir akivaizdaus susižavėjimo, mano Meilė ėmė kalbėti su manimi. Vaikystės metais Jis man pasakodavo apie tolimų šalių pabaisas ir burtus, su kuriais jam teko susidurti ir kartais net susikauti savo kelionėse. Vėliau, susipratęs, jog žinau visas Jo istorijas esant tiesa, o ne išgalvotomis pasakomis, Jis nustojo jomis su manimi dalintis ir vietoje to, pradėjo diena iš dienos, žodis po žodžio traukti iš manęs mano istorijas apie mano pilką prigimtį ir kasdienybę. Aš nesipriešindama atidaviau Jam viską, ko Jis užklausdavo, nes mainais galėjau būti šalia, akimis gerti Jo tobulumą, kol širdis imdavo virpėti iš laimės.
Taip praeidavo kiekvienas Jo apsistojimas mūsų Jūrkaimy – Jis už grašius ar rankos paspaudimą padėdavo vietiniams su jų bereikšmiais darbais, aš sekiodavau iš paskos, laukdama naujų istorijų iš Jo paskutinių klajonių po beribius pasaulio vandenis, kartkartėmis atsakydama į Jo pasiteiravimus apie mano namus, kasdienius darbelius ar kaimą, iš kurių nė vienas mano gyvenime didelės svarbos neturėjo.
Baigęs paskutinius darbus, jis visados nusišypsodavo tik man ir atodūsiu išliejęs mano tikrąjį vardą tardavo:
– Bėk namo, sausumos vaike. Man laikas susirasti seno romo butelį ir atiduoti savo dienos uždarbį Madam Žiusel ir jos mergaitėms.
Madam Žiusel buvo mūsų uosčiūkščio viešnamio savininkė, o jos,, mergaitės“ – mano Mylimojo taip mėgiamos,,, sirenos“. Kaimas, kuriame užaugau, buvo juokingai per mažas viešnamiui, bet jūros dėka, niekas nesipriešino jo buvimui. Jūra be perstojo tiek iš mūsų, tiek iš aplinkinių kaimų moterų amžiams pasiimdavo jų vyrus, palikdama vis naujas beturtes našles ir našlaites. Taip Madam Žiusel niekad nepritrūkdavo darbuotojų – vienos,, sirenos“ išplaukdavo, atplaukdavo kitos – juodomis skaromis apsigaubusios, ašarotais skruostais ir tuščiais delnais. Pastogę ir darbo gaudavo visos ir kiekviena, nes ta pati jūra, atėmusi jų mylimus maitintojus, nuolatos atnešdavo naujų jūržygių, begales vienišų naktų praleidusių savo tamsiose kajutėse ir peralkusių švelnaus moteriško balso ir prisilietimo, bet labiausiai – tos šiltos, saldžios paslapties tarp moters kojų, kurią vienos atiduodavo už pinigus, kitos už sultingus vaisius ir blizgančius niekučius, atplukdytus iš tolimų kraštų. To nelaimingų moterų ir mergaičių prieglobsčio dėka, kurį Madam Žiusel buvo pakankamai gudri pavadinti viešnamiu, į mūsų įlanką bent kartais inkarą išmesdavo svetimi laivai, išleisti svetimų monetų ir parduoti naujų gėrybių. Be tos mažytės atrakcijos, Jūrkaimis tebūtų buvęs dar vienas dvesiantys žvejų kaimiūkštis, skaičiuojantis paskutinius besilaikančius trobesius.
Mano Meilė niekuomet čia nepasilikdavo ilgiau negu keturias dienas ir penkias naktis. Pradėjus aušti penktos dienos rytui, Jis susirasdavo laivą, plaukiantį į Uostamiestį, o iš ten, kitais pakeleivingais laivais, kuriems trūkdavo dar poros dirbančių rankų, išplaukdavo į naujus, Jo nesustabdomą ir laukinę sielą šaukiančius vandenis.
Jam išplaukus galėdavau beveik girdėti kaip mano širdis imdavo plakti vis lėčiau ir lėčiau, kol sustodavo išvis ir apsitraukdavo neperregimu juodu ledu, kurį pralaužti galėdavo tik mano Vasara, kai vėl pasiekdavo mūsų krantus ir lengva šypsena prikeldavo mane iš beprasmių dienų rutinos ir ilgesio, prilygstančio mirčiai po ledu, šaltai ir vienišai.
Mano sapnuose dangaus ir žemės dievai lenkėsi Jo tobulumui, mano budrios valandos susiliedavo į laukimą, tarsi miegą vandenyno dugne, kol savo žvilgsiu galėsiu paliesti Jo veidą, išgirsti Jo vėjo pašiauštą balsą, šaukiantį mane vardu. Tada Jo platus, šiluma pulsuojantis delnas nusileis ant mano juodaplaukės galvos, o lūpos suluš į vienintelę, nuostabiausią, antgamtišką šypseną, skirtą man ir tik man. Jis taip nesišypsodavo našlei raganai, viešnamio,, sirenoms“, žvejams ar jų moterims. Jis net nepažvelgdavo į kitas, nuo jūros kranto kriaukles renkančias mergiotes and tinklus vyjančius pienburnius. Mano Meilė kaskart parplaukęs skirdavo man šiek tiek daugiau negu akimirką savo amžino laiko ir to užtekdavo, kad mano būtis tęstųsi dar keliais mėnuliais ilgiau.