Rašyk
Eilės (78094)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 14 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







“Tai prasidėjo nuo klaidos. ”
― Charles Bukowski


Pradžia

Vidurnaktis. Stalinės lempos apšviestas kambarys. Prie stalo sėdi jaunas rašytojas. Jo akyse pyktis. Jam nieko nesigauna parašyti. Praėjo valanda nuo pasivaikščiojimo lauke kai prisėdo užrašyti savo minčių. Bevaikštant lauke jam nuolatos kildavo įvairiausių idėjų ir visada įsivaizduodavo kaip jos virsta knyga, kurią perka tūkstančiai skaitytojų ir mėgaujasi fantazijos teikiamomis gėrybėmis. Tikėjo, kad tos mintys iš pasąmonės išlenda rašymo proceso metu. Kartais kažko trūksta ir niekas neišlenda. Kaip tik tokia akimirka ir užliejo mūsų jaunąjį rašytoją.
Buvo parašęs pusę puslapio ir vis kažką trindavo, taisydavo, pridėdavo ir vis kažkas buvo blogai. Garsiai ir mintyse kartodavo sakinį po sakinio, bandydavo įsiklausyti ir išgirsti kur čia šuo pakastas. Kartais numatydavo tas vietas ir bandydavo keisti, bet išeidavo ne ką geriau. Kartais net nenutuokdavo kurioje vietoje yra kažkas blogai ir tada jį užliedavo pyktis. Pykdavo ant savęs, kad nemoka grakščiai ir aiškiai užrašyti savo minčių. Kartais pykdavo ant kitų, kad jo nesupranta. Jis žinojo, kad lygiai kaltos yra abidvi pusės, bet nežinojo kur link jam reikia eiti, kad kažkas pagerėtų. Žinojo, kad galima ilgai ir įnirtingai knistis po knygas, internetą, archyvus, žmones ir rinkti medžiagą jau sugalvotai idėjai. Kartu žinojo koks tai yra nuobodus ir atsakingas darbas, kad tam reikia daug laiko ir išteklių, kad greičiausiai knyga bus išleista tik po ilgo laiko tarpo. Jis neturėjo tam laiko, neturėjo pinigų, todėl laukdavo tų sąmonės prašviesėjimo akimirkų ir garsiai trankydavo klaviatūros mygtukus. Tomis akimirkomis jis užmiršdavo save, kitus, visą pasaulį ir pasislėpdavo fantazijoje, kur kurdavo įvairias istorijas. Jos jame iškildavo mažais gabaliukais ir džiaugdavosi kaip vaikas pamažu stebėdamas kaip veriasi prieš jo akis nepažįstamas pasaulis.
Dabar jis sėdi liūdnas, pavargęs ir nori gulti į lova, bet jį kažkas laiko. Gal tai ta akimirka, po kurios kažkas bus, kažkas ateis, gal ĮKVĖPIMAS? Jis laukia ir vis kažką taiso savo nuolat besikeičiančiame tekste. Staiga tas tekstas pradeda keistai vibruoti, taip lyg mūsų herojus būtų pridėjęs kažką vibruojančio (sic!) prie savo smilkinio. Raidės virsta vaizdais, o pats tekstas išsiplečia tokiu mastu, kad apgaubia visą kambarį ir jį paverčia kūrinio vieta. Ta vieta yra jo paties vidus, jo sąmonė ir pasąmonė.


Sąmonė

- Ar kažkas mane girdi?
Kažkur toli pasigirsta silpnas atsakymas:
- Kas čia?
- Kur aš?
- Pirma pasakyk kas tu toks.
Jau iš arčiau sklinda balsas, net galima bandyti spėti iš kurios pusės. Tai moteriškas balsas. Mūsų jaunajam rašytojui suspurdėjo širdis.
- Aš A. J. Kas tu?
- Aš J. A.
- Kas čia darosi?
- Tu esi savo paties viduje. Sveikinu. Ne kiekvienam pavyksta tai padaryti. Kitiems prireikia ilgų metų meditacijos, susitelkimo, griežtos disciplinos, asketizmo, susilaikymo. Tau pavyko tai padaryti berašant. Įstabu!
Balsas dabar sklinda beveik prie pat ausies, net galima sakyti, kad balsas sklinda iš jo paties burnos.
- Nieko nesuprantu. Jei tai sapnas, tai labai keistas. Tokio dar neturėjau.
- Tai ne sapnas, o tikrovė, pati slapčiausia, prieinama tik išrinktiesiems. Dar kartą tave sveikinu.
- Tai aš miręs?
Pasigirsta ilgas, trūkčiojantis juokas.
- Ne, tu gyvas, tiesą pasakius dar niekada nebuvai TOKS gyvas. Kaip čia tau pasakius, tu patyrei religinę, mistinę patirtį, arba kaip budistai išsireiškia – nirvaną.
Dabar jau mūsų herojus nesusilaiko nenusijuokęs.
- Nieko nematau, nežinau su kuo kalbuosi; nejaučiu nei kojų nei rankų, negaliu pajudėti; nei man šalta, nei karšta; esu sąmoningas, žinau, kad sapnuoju, bet negaliu atsikelti, net negaliu sau įžnybti, nes nėra į ką. Nieko nesuprantu. Keisčiausia, kad nejaučiu baimės.
- Na va, jei tai būtų sapnas, tu bijotum ir iš karto atsibustum. Čia tu to net nenori daryti, tau čia patinka. Dar pilnai neįsisąmoninai kas čia atsitiko, bet greitai suprasi.
- Ir kas tada?
- Tada gyvensi toliau, bet žinosi, kad yra kažkas daugiau nei tai ką gali patirti savo penkiomis juslėmis. Būsi geresnis.
- Tu Dievas?
Vėl toks pats juokas.
- Kodėl visi to paties klausia? Dievo sąvoka nieko nereiškia, ji yra tuščia. Patyrimas – jau kažkas kito. Ar ne geriau patirti ir tylėti, o ne kalbėti nepatyrus?
- Aš nesijaučiu pasikeitęs, aš tik kalbuosi su savimi. Tai panašu į sąmonės būseną prieš pat užmiegant, kada girdi balsus, bet kartu suvoki, kad tai tik prasidedantis sapnas.
- Bet čia visai kitas reikalas, taip?
- Žinoma, dabar yra kitaip, bet nesijaučiu kažko naujo įgavęs.
- Kaip jau sakiau, tai suprasi tik vėliau. Dabar tau siūlau nusileisti dar vienu lygmeniu žemiau. Tenai manau tau bus įdomiau. Iki.


Pasąmonė

Nespėjus sureaguoti, mūsų jaunasis Odisėjas akimirksniu pateko į sūkurį vaizdų. Jie maišėsi nesuvaldomu greičiu sukantis aplinkui kaleidoskopiniam „aparatui“. Tai buvo kažkokia erdvė, apibrėžta, turinti rėmus, ribas. Viskas maišėsi ir niekas nebuvo aišku. Norėdamas kažką pasakyti, mūsų rašytojas turėjo kažkaip sustoti. Nusprendė nusiraminti, sulėtinti širdies darbą ir kvėpavimą. Po truputį vaizdas stabilizavosi ir išryškėjo labai daug durų. Vienos buvo mažos, kitos didelės, dar kitos spalvotos, kitos juodos, dar kitur buvo tik skylės, o kitur tviskėjo auksu. „Kažkur matyta“ – pagalvojo A. J.
- Ne, to dar nebuvai matęs.
Už nugaros kažkas buvo. Kiek bandė suktis, vis nieko nespėdavo pagauti, o balsas vis kalbėjo:
- Nebuvai, oi nebuvai. Tik nebandyk manęs sugauti, tai neįmanoma. Nusisuksi sprandą, o kas tada? Kviesti greitąją?
Balsas bėrė raides kaip žirnius, po kiekvieno žodžio trumpai atsikrenkšdavo, lyg turėdamas gerklėje skreplių talpyklą, kurią reguliariai reikia pravalyti. Tai buvo vyriškas balsas.
- Kas tu?
- Aš nesuprantamas, nepagaunamas. Pas mane visko yra: kiekviena detalė – tu  ir aš. Ko dar tau reikia?
- Nežinau, kaip ir nieko. Buvau viršuje pas kažkokią merginą, sakė man čia kažkas paaiškės.
- Žinau aš tą BOBĄ, kuri neduoda man ramybės, vis nori kažko, laukia, svajoja ir tikisi iš manęs, kad padėsiu. O kas man? Kas man padeda? Buvo toks veikėjas, kuris pranešė žmonėms apie mane. Pagirtina ir man malonu, bet kas iš to? Dabar aš nieko neturiu, iš manęs juokiasi, vadina nieku, šaiposi ir vis su seksualumu linksniuoja. Prie ko čia seksualumas, vaikystė ar dar kažkas? Aš kaupiu ir dėlioju į dėžutes. Viskas. Ar aišku?
- Man neaišku kodėl aš čia esu.
- Ir tu nori mano pagalbos? Ką aš tau galiu pasakyti? Tu esi čia, nes nori kažką parašyti. Viskas.
- Ir kas dabar?
- Nieko. Rašyk.


Pabaiga

Už lango rytas, kambaryje šviesu, aplinkui mėtosi daug tuščių alaus butelių ir nuorūkų. Lovoje, šalia CB, guli nuoga moteris, kokių trisdešimties metų ir garsiai knarkia. CB pramerkia akis, jose kelios baltos dėmės, kurios visą gyvenimą jam nedavė ramybės. Atsikelia iš lovos, sunkiai nueina iki virtuvės, įsipila vandens, atsigeria, pajaučia galvos skausmą ir nužingsniuoja atgal iki lovos. Stovi, žiūri į savo merginą, tada nueina prie stalo, įjungia kompiuterį, atidaro nebaigtą tekstą ir nustemba, kad jame prirašyta jau kelios dešimtys puslapių. Pradeda skaityti ir neatsimena, kad būtų tai rašęs.
- Hey, Džois, kelkis!
Ji toliau miega. Prieina prie jos ir įgnybia jai į šlaunį. Ji pramerkia sudrėkusias akis ir kažką sumurma.
- Klausyk, kada aš vakar spėjau tiek parašyti?
- Ką?
- Ar aš vakar daug rašiau?
- Tu vakar visą dieną pragulėjai su manimi lovoje. Neatsimenu, kad būtum kažką rašęs.
CB sutrinka. Nenorėdamas eikvoti energijos mąstymui įsmunka pas Džois atgal į lovą ir tą dieną jie įmena savo paskutinę meilės mįslę,
o mūsų jaunajam rašytojui pagaliau pavyko kažką parašyti.
2014-07-07 13:40
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 3 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2022-03-30 00:34
Passchendaele
5
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2014-07-16 21:54
šakalys
Man pritrūko subtilumo, mintis pati sau nėra bloga, bet neįdomiai pateikta.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2014-07-08 00:11
Lengvai
Eina ežiukas mišku ir žiūri sėdi dvi meškos ir traukia kasiačioką. Ežiukas meškoms:
- Ei, meškos, ką veikiat?
- Ooooj, kokios žolės gavom, nori pabandyt?
- Noriu!
Įtraukė ežiukas kartą, kitą. Meškos:
- Na, jauti?
- Ne, nieko nejaučiu...
Davė dar įtraukti. Meškos:
- Na, jauti?
- Ne, nieko nejaučiu.
Meškos net įsižeidė! Susuko naują kasiaką, įgrūdo ežiukui, tas visa sutraukė. Meškos:
- Na, ar jauti pagaliau?!!!
- Ne, nieko nejaučiu: nei rankyčių, ne kojyčių...

Vat ir tas tekstas apie tai, kaip jaunas rašytojas nejaučia nei rankyčių nei kojyčių...Tik šta neaišku, kaip ežiukui baigėsi.

2
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2014-07-07 23:23
Svoloč
Sakyčiau gerai, įdomiai pakapstei ir netgi nustebinai. Galvoju, ar man pavydu. Turbūt taip, jaučiu kažkokį nusivylimą, kad ne aš apie tai parašiau, o juk galėjau. O gal ir negalėjau, arba nebūčiau sugebėjęs. Tikriausiai ne.
Sveikinu.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2014-07-07 16:30
tarakonai
Tik nežinau, kiek ji šizofreniška...
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą