Fragmentai laiko ir savęs (3

Ateina laikas, kai žinai —
Paveikslo nenupieši,
Nebent eskizą, metmenis,
Iš rūko kylančius į drobę,
Nebent jo vizijas,
Kurioms subręsti reikia metų,
Kol jis, paveikslas, bus.

Nors lig lubų man neaukštai,
O ir lazda iš rankų neiškritus,
Bet kaip suprasti, kaip,
Kai iš padangės jų
Aukšta žvaigždė sušvinta.
Įkaista balkyje įstrigusi skylė.
Atrodo, atsiminti net nenoriu,
Kad savo lūpomis dar neseniai
Kalbėjau:
— Žmonės,
Tai jis gi, vąšas, lopšiui pakabinti,
Įsiterpė savim giliai į siją,
Kad išsuptų, palepintų šilų Dzūkiją,
Kol dar bedantė ji, kol lopšyje.
Tai jis, kablys, paliko šitą skylę,
Bet — ša: kaip  atsitiko taip,
Kad tapusi žvaigžde?
Ją pirmą kartą šitokią matau.
Kaip  atsitiko: lubos žemos,
O žvaigždė aukšta, aukšta.

Labai tikiu, kad Trys karaliai
Ją virš Betliejaus matė kažkada,
Bet vėlgi – stop: jau ir karaliai čia,
Kreida ant durų staktos pasirašę.

Suvilgau lūpas žodžiais ir tariu:
— Išminčiai, po šita žvaigžde
Ne vienas Kristus gimė;
Po šia žvaigžde ir aš gimiau.
Stefanija jos vardas, mano motinas.
O Šklėrių sodžius — abiejų gimtinė.
Jos vyro, mano tėtės Vinco — irgi.