Fragmentai laiko ir savęs (2

... ir išgirdau, kaip pašaukė:
— Štai aš.
Apsidairau. Ir vėl:
— Aukščiau,
Viršum galvos žiūrėk.

Ir ką gi?
Lubose skylė,
Per lentą, įstrigus į balkį.
Kažkas it išeiti norėjęs pro ją,
Bet... balkis sustabdė.
Ir tyli skylė kaip užgesus žaizda.
Kiaurymė juoda tartum šašas.
Ką pasakyti panoro ji man?
Kokia atmintis jos tuštybėje slapias?
Bet dieve, ne tai man šį kartą svarbu,
Nes, regis, sulaukęs, ko laukiau —
Iš  tuščio save  atsiminti imu
Ir aušta į lopšį gimtinės peizažas,
Į žodį – jau pats padūmoti einu.

Giliai įsiėdus į balkį skylė
Man priminė kablį,
Lopšiams pakabinti.
Ant stogo kalenę vaikystės gandrai,
Gimtą kraštą apleido seniai
O tie, kas paliko, tai vėlgi bedarbiai.
Ir visgi labai nuostabu,
Kad tuštybė tokia, kaip skylė
Neša šitokią laikmečių naštą.


Ak, mažyte dalele erdvės,
Į balkį kabliu įsodinta,
Na, sakyki, kodėl negalėčiau tikėti,
Kad kažkur tavyje
Žydi angelas  mano
Paparčio žiedu.

Tegu būna blogiau
Negu sakant, kad šitaip nebūna.

Į eilėraštį melstis einu,
Kad savęs netausotų vien lyrai.