beveik negirdomis.

Jos rankų odos spalvą padiktavo pats Dievo liežuvio ir lūpų kratinys. Tarė ją pašnibždomis, lūpomis lytėdamas šiurpstančius plaukelius. Ji Tavo, tesigirdėjo šnibždami žodžiai, draskantys tylos apmušalus. Atsargiais potėpiais laisvino kiekvieną Jos valiūkišką judesį. Norėjo, kad Ji būtų lanksti. Savo mintyse apšnekinėjo Jos veido ir kaklo linijas. Žodžius rinko atsargiai, nenorėjo skubėti, kad linijos neišsikreiptų. Drabužius vilko spalvotus. Ilgai derino, kad Jos visos neatbaidytų. Negalėtų sau atleisti, jei netektų parinkinėdamas smulkmenas. Gėlių rašto suknelė ramiai nugulė petnešėlių prilaikoma. Įsegė vieną gėlę į plaukus. Šviesius, pašiauštus. Ant baltų kojinaičių apavė batukus. Netrepsėk, linijas sujauksi, nekantrumą tramdė slenkančiu šnabždesiu. Kelias išsikišusias linijas pirštu pavalė. Apgamą pridėjo. O dabar – apsisuk, pasirodyk!

- Aš tau leisiu nutraukti mano kelnaites. Nieko neklausiu, išsiriesiu ir lauksiu.