Forgive me

Įžanga.

Lėkiu užmiesčio gatvėmis didžiuliu greičiu ir jaučiu kaip kaista kraujas nuo užplūdusio adrenalino.
- Tajau, sulėtink. Mes užsimušim, - išsigandusi burbteli Malija ir sugriebia už laisvosios mano rankos.
- Nesijaudink, aš viską kontroliuoju, - raminančiai šypteliu ir paglostau merginos skruostą.
- Sulėtink... dėl manęs.. – mergina nuleidžia savo rudas akis ir aš atsidūstu. Nesu nusiteikiąs šiandien su ja pyktis, tad galiausiai nusileidžiu ir šiek tiek spusteliu stabdžius, o Malija lengviau atsikvėpė. Pasuku galvą taip, kad matyčiau savo garbanės akis ir šyptelėjąs mėgaujuosi šia akimirka.
- Tajau! – ji suspinga ir aš pažvelgiąs į kelią išvystu stovintį žmogų tiesiai prieš automobilį. Besistengdamas išvengti avarijos pasuku vairą ir automobilis nulėkiąs nuo kelio verčiasi. Prieš prarasdamas sąmonę dar spėju išvysti kaip kažkas atvėriąs iš Malijos puses dureles ją ištempia lauk.
  Praplėšiąs sunkias akis ne iš kart suvokiu kas vyksta aplink, bet stiprus dilgčiojimas galvoje primena senesnius įvykius. Instinktyviai pasuku galvą, bet neišvystu savo garbanės. Išsigandiąs iš visų jėgų stengiuosi atverti mašinos dureles, bet viskas vyksta per nelyg sunkiai. Galiausiai sukaupiąs visas jėgas išspiriu dureles ir išsverdėju iš automobilio.
- Malija! – sunkiai surinku, bet išgirstu tik savo šūksnio aidą ir susiėmiąs už savo šono susiruošiu surikti dar sykį, - Malija, atsiliepk. – Užmerkdamas akis suvaitoju ir įkvėpiąs vėl atsimerkiu. Apsižvalgau ir ant kelio pastebiu judesius. Iš kart, net nedvejodamas metuosi į priekį. – Malija? – gilus urzgimas pasiekia mano ausis ir pajaučiu smūgį į nugarą. Kūną supurto skausmas ir pasijaučiu lyg dusčiau. Kritau kniūbščias ant kelių ir akyse aptemusiam vaizdui girdžiu tik nerišlų Malijos inkštimą atsimušantį į tylos sienos, o tuomet prarandu sąmonę.