Laimingoji mergaitė

Gyveno mergaitė. Tikėjo ji stebuklais, svajodavo kiekvieną dieną. Mažytė visada būdavo laiminga, besišypsanti, niekam niekada nebuvo padariusi nieko blogo. Gyveno nuostabiame pasaulyje. Ją supo tik geri žmonės, ir mažytė nežinojo, kas yra blogis ar liūdesys. Gyveno ji taip ilgą laiką. Bet turėjo kažkada mergaitė pamatyti tikrąjį pasaulį, tikruosius žmones. Toks jau tas gyvenimas, kad viskas ateina nelaiku ir netikėtai. Taip nutiko ir laimingajai mergaitei.
Vieną vasaros dieną sėdėjo mažytė ant suoliuko. Švietė saule, čiulbėjo paukščiai. Buvo neapsakomai nuostabi diena, todėl mergaite nusprendė paskraidyti po gėlių pievą. Ir pasileido bėgti po tą pievą. Džiaugėsi, žaidė su drugeliais, skynė gėlytes, pynė sau vainiką iš nuostabiųjų rugiagėlių. Bet staiga šviesią dangaus žydrynę užgožė tamsūs debesys, trenkė perkūnas, sužaibavo. Mergaitė labai išsigando. Ji dar nebuvo mačiusi tokio dangaus. O vėjas vis stiprėjo. Pradėjo lyti. Lijo taip smarkiai, kad nieko nesimatė, todėl mergaitė nematė, kur ji bėga, nežinojo, kur jai slėptis nuo lietaus, tokios baisios audros. Ji nuklydo iš pievos kažkur į nežinią, kažkur ten, kur ji nieko nepažįsta, kur viskas ją tik baugina, kur tik skausmas ir liūdesys. Laimingoji mergaitė nepažinojo šių jausmų. Jai tai buvo nauja, nepatirta. Klaidžiojo mažytė po tą pasaulį, kuriame atsidūrė audros atnešta. Klaidžiojo, ieškojo kažko, kas jai laimės suteiktų. Ieškojo ilgai ir vargingai, bet, deja, nieko nerado. Mažytė nuleido rankas, pamiršo tą jausmą, kurį jautė būdama laiminga, pamiršo šypseną, pamiršo svajas. Ji pasidarė tokia, kokie buvo visi žmonės šitame pasaulyje. Mergaitė tapo nelaiminga, pikta, liūdinti, šiek tiek nenormali. Mažytė nebetikėjo stebuklais, nebemylėjo. Ji tiesiog gyveno tam, kad gyventi. Aplink mergaitę buvo tik negeri žmonės. Pirmą kartą gyvenime ji pamatė tai, ko anksčiau nebuvo nei mačiusi, nei girdėjusi.
Kaip ir tą lemtingąją dieną mergaitės gyvenime, taip ir šią, lijo lietus, siautė baisus vėjas. Mažytė vaikščiojo purvinomis gatvėmis, ieškojo jos širdelė kažko, ko labai trūko mergaitei. Tačiau kaip ir anksčiau ieškojimas nuėjo veltui. Ji nuliūdo, atsitūpė ant šaligatvio, susisuko į kamuoliuką ir pradėjo verkti. Verkė tyliai ir gailiai. Niekas į ją nekreipė dėmesio. Visi skubėjo slėptis nuo audros. Taip susisukusi į kamuoliuką mergaitė užmigo. Miegojo saldžiai. Susapnavo savo nuostabią ir kartu pražūtingą pievą,  kaip joje lakstė, žaidė. Ji susapnavo save laimingą. Atsibudo mažytė pilna laimės ir vilties, kad visa tai sugrįš. Mergaitės akyse matėsi troškimas siekti, norėti būti laimingai. Todėl ji pasileido bėgti, lėkti. Bėgo mažytė bet kur svarbu, kad bėgo. Svarbu, kad išvis ką nors darė. Pribėgo mergaitė to blogojo pasaulio, kuriame buvo atsidūrusi, kraštą. Ir pamatė ilgą ir nuostabų kelią, kuris vedė į jos namus, į ta pievą, kurioje buvo laiminga. Mergaitė pradėjo bėgti dar greičiau. Ji vis bėgo ir bėgo, o jos tikslas kaip buvo toli taip ir liko. Nemažėjo ilgas kelias link laimės. Bet mergaitė rankų nenuleido. Ji tikėjo, kad pasieks tai, ko trokšta. Bėgo toliau. Pradėjo šviesti saulė. Tai dar labiau įkvėpė mažytę lėkti tolyn. Ir pagaliau tas prieš tai atrodęs amžinybe kelias link laimės pradėjo tirpti, mažėti.  Pribėgo mergaitė ribą, kuri skyrė blogą pasaulį nuo gero. Ir kažkodėl sustojo, atsigręžė atgal, pažiūrėjo ir toliau stovėjo. Mergaitės galvoje buvo viena mintis, ką dabar jai daryti..? ar peržengti šią ribą ir toliau gyventi laimingai, niekada nejuntant blogio, ar sugrįžti atgal ir gyventi nelaimingam pasaulyje, būti apsuptai blogų žmonių ir visaip stengtis visame tame blogume bandyti pasijusti laimingai..? Nežinojo mergaitė, ką pasirinkti. Kol ji stovėjo ir galvojo apie tolesnį savo gyvenimą, saulė nustojo šviesti, dangų vėl apgaubė debesys. Mažytė net nepajuto kaip pradėjo vėl lyti. Bet atsitokėjusi ji pažiūrėjo į dangų. Ir dabar suprato, kad kur ji beeina visur ją lydi tie patys debesys, tas pats lietus, tas pats jausmas. Ir jeigu mažytė žengtų ribą, ta audra nepaliktų jos ramybėje,  pieva visada būtų apgaubta pilkų debesų. Nenorėjo, kad praeities vietos, kuriose ji jautėsi laiminga, taptų jai pražūtis ir nelaimės. Todėl mergaitė tyliai apsisuko ir žengė atgal. Šį kartą ji ėjo, o ne bėgo kaip pirma. Eidama galvojo apie tai, ką jai reikės daryti, kad taptų laiminga tame pasaulyje, kur vien blogis ir negeri žmonės. Audra nesiliovė. Staiga trenkė žaibas. Ir jis trenkė tiesiai i laimingąją mergaitę. Mažytė ištiesė rankas ir pradėjo lėtai kristi žemėn. Visi negerieji žmonės apsupo numirėlę. Net iškvietė gydytoją, tačiau jis niekuo pagelbėti negalėjo, jau buvo per vėlu. Mergaitės kūnas liko gulėti ant žemės. Atskrido angelai, kurie paėmė mažytę už rankos ir nuskraidino į dangų. Danguje buvo ta pati pieva, kurioje mergaitė kažkada žaidė su drugeliais. Šį kartą buvo viskas kitaip, nes čia buvo angelų ir pasiklydusių sielų pasaulis. Bet pagaliau, po ilgų ieškojimų, ji  tapo laiminga, nors danguje. Nors čia jos nepersekiojo pilki debesys ir stiprus vėjas. Už gerą elgesį būnant dar gyvai, mergaitė gavo dovaną - angelo sparnus. Ji tapo viena iš tų angeliukų, kurie ją nunešė į dangų, kai nukrito negyva žemėn. Mažytė dabar galėjo padėti visiems kitiems ieškantiems laimės, meilės, džiaugsmo... Pagaliau ji tapo laiminga.