Žydi vyšnios mano poetui

Žydi vyšnios
pavasarį garbina bitės
dūzgia visas pasaulis atrodo
tiktai  mano liūdnasis poetas
tyliai kužda pirmam pienės žiedui
negaliu prisikelti
tarsi stagaras smilgos pernykštės
aš tik vėjui lenkiuosi
nežinau ar jau miręs esu
traška, trupa išsekus širdis
ten kur buvo gimtieji namai
ir ant stogo gandrai kleketavo
pilkas kaminas duria į dangų
taip skaudžiai
byra žodžiai iš sukepusių lūpų
atsisveikina mano liūdnas poetas
žydi  vyšnios...