bū́kłės – vieta, kur kadaise buvo gyventa: namas, sodyba, bet dabar jau ten nieko nėra Iñ – į pomecis –atmintis, atminimas ináugy – įaugę drabnas- smulkus sliedas – pėdsakas akes – akys sesuva – sesuo ailukė – suknelė išbaijno – išsakė, išpasakojo, pasakė raiks – reikės ketrurnycis raštas – keturnyčiu raštu austas audeklas ailutė – eilutė (pvz. Sakinį parašė iš naujos eilutės) drikavoju – spausdinu, arba rašau spausdintomis raidėmis
... cik kažin ar "ailukė" - "suknelukė"?
"Ailuki" (moterišku) mano krašti vadzino "žiponėlis ir andarokėlis".
Ir ne "drikas", bet "drukas" - raštas. Ir nesvarbu kokiom raidėm moka rašyc (drukavoc) žmogelis.
Kiek sykių sau buvau pasižadėjusi čia neskelbti tarmiškų savo kūrinių...Ne dėl to, kad jie blogi ar geri. Ne man spręsti. Tik stebiuosi tais, kurie net neskaitę (mat jie mano, jeigu tarmiškai - neprestižas gi!)ateina pasijuokti iš kalbos. Senosios lietuviškos kalbos. Taip nekalbėčiau, bet Daineko nepasidrovėjo savo dienoraštyje juos net japonikais (Ne japoniškais) pavadinti ir pasišaipyti. Stebiuosi, kad nevertino. Galėjo. Aš nebijau kuolų. O Sakalėlės _Kirties irgi negalėjo sudominti manieji nei "geresni", nei "blogesni" - čia gi tarmiškai, ir ta kalba jai buvus nebuvus...
Raiscinukės visi tarmiški eilėraščiai – penketukininkai (yra kuriems ir 6 priklausytų). Kai kas geriau prozą įvertino, gal dėl savo skonio ypatybių. „Būklės“ jau ir kitų apgailėtas būkles labai saviškai parodo ryškiom smulkmenom, kurios kaip tik esmę išreiškia.
Įdomu, kai „paaiškinimai, va čia gražu“... Deja, daugės tų skurdžių betarmių. Ale laimingi, kad nors paaiškinimai domina.
Ženklelių daugumos rašykuos geriau nė nerodyti, vis tiek tik painioja.
5 .
Tokius tarmiškus vertinti reikia gerai išmanyti tą tarmę. Dzūkų tarmės tikrai neišmanau, bet tai pati seniausia mūsų kalba, nes pirmiausia kol nebuvo bendros lietuvių kalbos žmonės kalbėjo tarmiškai. Dzūkai - dzūkiškai, žemaičiai - žemaitiškai. Vien puoselėjimas tokio mūsų turto ir labai didelės vertybės vertas 5