***

Kai nė vienam iš tų
  kuriems norėtum
          pasipasakot
nerŪpi
_________________

Juoda idėja mintyse  teka menka srovelė smegenų vingiais. Užtvenkčiau, tačiau tai tebūtų naikinimas to, kas niekam ir taip netrukdo. Tikriausiai vėl badas delnuose būtų nuo tuštumo kišenėse, badas muskvito straublelyje, nes mano kraujas taipogi būtų tuščias. O juodos idėjos niekam nereikia, purvinos ir negražios idėjos. Ji šiandien tokia atvira many, tokia pastebima kaip, sakykim, mėlynė ant moters veido, ir man gėda dėl jos, bet tokia ta realybė.

Kaip prisipildyti pačiai, kai kamuoja trilypiai jausmai, kad ir nori, ir reikia, ir negali. Kaip nutrinti  šratinuku parašytą žodį, jei turi tik pieštukui skirtą trintuką? Juk kiaurai lapo nepratrinsi. Tuo pačiu man ir norisi ištrinti save, bet savižudybė nebegelbėtų, nes aš jau buvau, ir nepriversiu to pamiršti kitus prisibaigus.

Pamąstant, gal ta juodoji srovelė ištekėtų vis prakirpus veną. Taip taip, su žirklėmis. Ir tai taptų mano išsigelbėjimu lyg, lyg sprendimas būtų mano kaip atsikratyti negražios idėjos, kaipnusižudyti.

Bet visa tai taip nebrandu, egoistiškas pamąstymas, kad niekam neužklius išnykimas.  Reikėtų suaugti, galvoju, reikėtų, pats metas. Bet vis ateina ir praeina šis laikas, tuomet vėl atsiranda kuo džiaugtis, ir mąstai, kokia mažutė kvailutė mergaitė. O tada sugriūva laimė, ir imi galvoti, kad, po velniais, o tik pradėjau šypsotis atvirai, visam pasauliui, pagaliau pačiai sau pripažinau, kad jaučiu ne liūdesį, o laimę. Tokia nepaprastai šiltą ir malonią. Ir tada ateina laimė, tada vėl blogai, vėl gerai, vėl blogai. Tuomet darai išvadą, kad na štai! tikra tiesa, kad gyvenimas- tai pakilimai, nuopoliai, gėriai, blogiai, šypsenos, ašaros... Ne tokia gyvenimo idilė, po velniais. Ne tokia.