Apologetas

skrynia pilna
auksas blizga
akys žiba
nuodėmės pilnatvėje

dievo kerštas
žodžių maištas
sielos maistas
vaiko judesyje

saulė krenta
rankos muša
ašaros teka
žiedo smaigalyje

kelias platus
upė patvinus
oras nešvarus
autobusas kelyje

važiuojame greičiau
darosi tamsiau
jaučiamės blogiau
degame ugnyje

***

kaip čia gera!
ugnies liežuviai švelniai kutena
šešėliai ant sienų rodo spektaklius
aplinkui malonūs ponai geria vyną
žavingos merginos koketuoja ir kikena
dievas kažkur toli toli...

prieina viena gražuolė
paima už rankos
einu iš paskos
matau įkaitusius ir apkvaitusius veidus
jie džiūgauja ir šypsosi
visa amžinybė skirta tik tam!

gražuolė nuveda mane pas velnią
pakelia jo sunkią uodegą
iš po jos ištraukia knygą
duoda man, o velnias sako:
„tu esi naujasis mūsų vyriausiasis kunigas
imk šią knygą ir skleisk mano žodį žmonėms! „

***

Atsikėliau apsipylęs prakaitu ir visas degiau. Pro langus plieskė silpna rytinė šviesa. Ilgai negalėjau pajudėti iš vietos, stengiausi nepamiršti ką regėjau ir girdėjau sapne. Daug ko nesupratau, bet jutau nesuvaldomą norą rašyti. Savo pašiūrėje suradau anglies gabaliuką ir papiruso ritinį. Atsisėdau prie stalo ir lyg nesavais žodžiais pradėjau: „Pradžioje Dievas sukūrė dangų ir žemę. O žemė buvo padrika ir dyka, tamsa gaubė bedugnę, ir vėjas iš Dievo dvelkė viršum vandenų... „