Odė tylai

Tyloje tiek erdvės, tiek resursų,
kad užpildytum dangų ir liktų
dar tylos, kuri vaikšto visur su
kišenėlėm slapčiausių reliktų.

Kitokia ir keistai uždaroka.
Kupina kuždesių, nors begarsė.
Jos akustika užmuša roką,
ji pražus, vos tik žodį ištarsi.

Būna spengia, iš proto išvaro.
Emigruoja iš psichikos aikščių.
Triukšmo teršalus keičia į švarą.
Jos takais nuostabu pasivaikščiot.

Nesvarbu, ar jau mintys aptingo,
ar  sapnai stalaktitais jau tįsta.
Nerami ir šiek tiek paslaptinga,
ji pavirsta į grakštų autistą,

nenuspėjamą, galintį cypti,
arba tūnantį spintoj nebyliai.
Jai nelengva pritaikyti kryptį,
bet laisvai tinka sluoksniai ir gyliai.

Jos tikrai neužspęsi į kampą,
nesučiupsi ranka, nepagausi.
Ji trankioj aplinkoj nepritampa.
Paprasta, bet užtikrinta pauzė,

pajėgi rausvą saulę nuristi
už miškų ir už jūrų be žado.
Svetimų bildesių donorystė
ja dažnai dangsto tiesą ir žada

uždaryti, užčiaupti, užkalti,
kaip kad karstą užtemdo vinutė.
Aš irkluoju tylos pilną valtį –
jai priklauso garbinga minutė.