Viskas, kas būsima...

Girdžiu: pasupa lopšį,
Krūtinė pakyla aukščiau
Ir dangus nusileidžia prie veido,
Kad pažiūrėčiau į žmogų šviesiau,
Kad sužinočiau, kaip būsim.

Man sunku įtikėti,
Kad esam maži,
Kad mirtis įsiėdus į tautą .
Bet, poezija, būk išdidi
Net tuomet
Kai ir žodyje skauda.
 
Iš pražilusio laiko
Gintaras laša...
Plaukė jūrom.
Į krantą išlipo.
Negi tiki, kad pušį ir vėl
Kaip kadaise augins?

Kas grūdeliui mažam 
Paminklą  statys?
Kas tikėjimą jo
Sau į sielą paims?

Reikia,
Oi reikia ir  b ū t i  išmokti.
Viskas, kas būsima
Regis, sudėta į lopšį.