jos lietvamzdžiu žemyn į tavo veną
po keturias po dvi po tris po vieną
jos prakaitu į išorę išeina
jos užmuša tave ir tavo šeimą
jos klaidžioja ir nardo jos kaip žuvys
užnuodydamos mus nuodingais šūviais
net mirusiam jos tau padaro gėdą
kai jos į tavo vietą atsisėda