Atlapaširdė krosnis šneka
aiškiau, nei kad gimta tarme.
Ir lango kryžius, kuriame -
trylikakartis pjaunas mėnuo.
Iš už religijų -Šviesa.
Pabiręs, nepažinęs Vieno -
šis kūnas, kaulėtais kulnais,
purve, sniege vis mina ta ką,
abiiem delnais suspaudęs Savo.
Ąsoty, nuskelta ąsa -
sekundės, virtę pelenais...
Toks, tad gyvenimo šio skonis.
Tokia spalva išgraviravo
manąsias raineles ir žmones -
tais laikinumais amžinais.
Jei kilsi - tik su dviem sparnais.
Nors galvai kiekvienai - kepurė
sava. Jei Amžinybė vardą turi, -
Jis toks, kaip Tavo. Lik ties tuo.
Kol dar neužvirė vanduo...