Paupio maldelės

Tik tu neik, mama, semt vandenėlio –
pilnatis verda žiotyse upės.
Dievo bitės šią naktį sugėlė,
kol mes meldėm į saują. Trupučio.

Kol mes meldėmės, mūsų neliko.
Taip pradingt! Neik vandens semti, mama.
Sėdi ponas kaip gruodas praplikęs,
apsivilkęs naktinę sutaną.

Žalvarinėm akutėm – it kulkom
veria aplinką tartum (ei) tykojant.
Toks pasaulis – nuskriausti, užpulti.
Toks pasaulis. Net mirt ne už dyką.

Ji nuėjo. Ir, žiū, vandenėly jau –
nei linksma tokia, nei nuliūdusi,
tik pravertos lūpos pamėlusios –
tyvuliuoja upely lyg plūdė.