Kur baigiasi beprotybė, prasideda vienatvė

Nepoetiškai įkėlė koją į vonią ir pamatė-
Poetiška žvakė ant tuščio seno stalo
Apdulkėjęs radiatorius, vis dar poetiškas
Raudona serbentų kekė. Kvepia vasara, poetiškai.
Ir tik jis gyvas, storas bei plaukuotas senis, kreivom kojom
Ir skilusia kaukole, vonioje rašo apie Anabelę, iš žaliosios beprotybės:,, Nusiaukite batus'' kaskart tardavo susiraukusi ponia.
Jos vienatvė buvo tiek įsisenėjusi, kad nepatikliai žvelgdavo į kiekvieną atvykusį čia, į žaliąją beprotybę.
Jos basos, gyvenimo suteptos pėdos eidavo per šaltai drėgną žolę, pilną stiklo šukių. Rytais į mišką. Į gyvybę. Kur viskas tyra. Atsiguldavo ant slidžių akmenų, slysdavo jais upeliu žemyn ir skaičiuodavo debesis, nes daryti tai, ką sakė širdis buvo malonu. Kvaila ir nesuvokiama, bet malonu.
Rūku apsigaubusias medžių šaknis liesdavo pirštų galiukais tol, kol praregėdavo plaučiais.
Pasiekusi penktąją dangaus viršūnę pasileisdavo bėgti lietaus lašais raudonu dangumi.
Grįžtant ten, kur baigiasi beprotybė, į dvasios negalios namus, ji gerdavo sąmanų pieną kruvinomis akimis.
Ten, kur baigiasi beprotybė, prasideda vienatvė. Begalinė.
Juokingo klausimo vis klausdavo žmonės,, Kaip jūs išprotėjote? '' Lyg išprotėjęs žmogus žinotų, kas jam taip nutiko, kad jis nebetoks, koks buvo. Nesuprasdavo ir tik kartodavo:,, Šimtą dienų rinkau laimės akimirkas ir paskutiniąją jas visas išmečiau pro balkoną.
Jūs ir Jūsų pasaulis toks keistas ir nepasiekiamas. Lyg Jūs ir visa, kas aplink Jus būtų nutolę per milijonus, o gal net milijardus kilometrų nuo manęs. Kai tik nusisuku, Jūsų planeta priartėja, kad galėtumėt mane stebėti. Bandėte iš manęs pavogti laimės akimirkas.. Aš siunčiau Jums laiškus su klausimais kodėl ir kam, bet nei į vieną neatsakėte, bet ir aš buvau kvaila, nes naiviai tikėjau, kad mano laiškai Jus kada nors pasieks. O ir be to, rašiau širdies rašalu, kurio akimis neperskaitysi.. ''
Tada užbaigdavo sakiniu..,, Įsimylėjau''.