Gyvenimas – haliucinogenas.

Gyvenimas – haliucinogenas.

2013 09 30

Rožių žiedlapių burtas                             
Pakursto kvapu sekti iki                             
Didelės ąžuolinės lovos,                   
Kurioje kadaise taip pat miegodavo   
                                                Jaunystė.
Čia galime įkvėpti                   
Ne tik laiko dulkių, bet ir atrasti             
Prometėjo Tikslą.                                     

Mes pavirstame laukiniais  uolų piešiniuose,
Akrobatais skriejabčiais mėnesienos trapecijomis,
Mandolinos melodijom.                    Oru.                                   
Mūsų negali įkalinti apgaulingai       
Mažos šio kambarėlio sienos, nes mes jau   
Horizonte šmėkščiojantys gandrų sparnai,
Skubantys į tolius.                                   

Tu - mano burtas ir, jei mano senelė paklaustų:
Ar tu esi ta be, kurios negalėčiau gyventi
Aš nedvejodamas žinočiau atsakymą –
Esu jos merkiamų lietaus lašų įkaitas.
Nes didžiausia priklausomybė negalėtų apibudinti
Jos feromonų užtaiso -
Panardinančio mano sielą į neišgyventas patirtis.:
                       
Senai, kai net želti nebuvo pradėję mano senelio dantys.
Muzika, kurią girdėdavo buvo kitokia.
Mokanti klausyti ištempus ausis;
                      Gamtos, gyvenimo gyvybės.
                               
Vyturio,
Ropojančios pirštais boružės,
Vėjo šnektų medžiuose,
Naktimis besivartančių lovose brolių griautinio.                     

Jei gyvenimas nutrintų delnu               
Kreida nubraižytas linijas gatvėje           
Mes daugiau nebesužaistume „Klasių“     
Su draugais, -
Jie pavirstų, tuo ko klausėsi protėviai –
Aidu mūsų prisiminimuose.
Visai, kaip tie svajotojų vaizdiniai, kuriuos suapvalinome,
Lyg skaičių po kablelio ir pavadinome romantika.