Plėšydamas
Skaisčius žiedus
Erškėčiu
Dabinu duris,
Į tamsią
Žmogaus sielą
Įleidžiančias
Mirtį.
Savo širdį
Duobėtą
Velku
Dulkėtu keliu
Į niekur.
Neapsikentęs
Savo sielos
Pabeldžiu
Į senas duris,
Duobėm
Nušluostau kraują -
Erškėčiai
Pervėrė rankas,
Kuriom kadaise
Kaldavau vinis
Į tuos medžius
Dulkėtam kelyje
Į niekur.