Šviesos daugiabriaunis menas susimaišęs su tamsiųjų jėgų laukais.
Daugtaškio gynybos procesas pasiglemžia atspirties taško liniją.
Skaistaus vaiko veidu plaukia nekaltybės upėje paskendę girti mužikų veidai,
O teismuose tuo tarpu papirkinėjami Teisingumo likučiai.
Lūkuriuodamas tarpuvartės tamsoje – kol iki manęs atsklis Moters kvapas –
Šluostau sau veidą Kito prakaitu atsiduodančia nosinaite,
Kurioje neryškiai matosi išsiuvinėtas Žanos d‘Ark portretas:
Vietoje nenustygstantis jos žvilgsnis gąsdina mano organų sekrecijas.
Prapliumpa lietus nuplaudamas pirmapradę nuodėmę mano paskendusioje sieloje.
Ilgai stoviu prieš Teismo rūmus tą vakarą ir laukiu Teisingumo.
Jis ateina pasišokinėdamas iš džiaugsmo –
Pralaimėjęs kovą gali pagaliau nusiraminti ir užsimiršti pilnoje stiklinėje.
Išeidamas iš tos juodos skylės jaučiausi laimėjęs dar vieną šansą:
Būti leisgyviu šiame purviname pasaulyje pilname numirusių gyvųjų.
Nuleidęs galvą praėjau pro kažkada pažinotą Moterį –
Jos kvapo neužmiršiu jau niekados.
Sugrįžęs į saugų rytojų tyrinėju lietaus paliktas dėmes ant savo suplyšusių kelnių:
Štai rojus, pragaras, skaistykla, gyvenimas, mirtis, gėris ir blogis.
Visi jie čia ir dabar, mano viduje, šioje purvinoje egzistencijoje.
Sugyvename mes visi kartu kartais apsikeisdami vietomis.
Vaiko balsas mano viduje reikalauja naujų žodžių ir veiksmų.
Jį nutildyti galiu tik apverkdamas savąją beviltišką kovą prieš malonumus.
Netekęs savojo kraujo, perpilu Šėtono pašnibždėtą angelų balsų tylą.
Sklendžiu padangėje aukštai iškėlęs vieną rankos pirštą.
Klaida buvo šis manasis gyvenimas.
Dabar jau suprantu, kodėl jį man suteikė Atsitiktinumas;
Kad tai sužinojęs praneščiau kitiems,
Kad tai sužinoję praneštų jie man.