apie mirtį

Sėdžiu priešais senelio karstą. Neseniai man sukako dvidešimt ketveri. Kasnakt ilgai negaliu užmigti nuo neišsemiamų prieštaringų minčių, kurios vis neduoda ramybės. Pastaruoju metu taip suknistai smarkiai juntu laiko tėkmę, jog kartais atrodo, kad jis lekia pagreitintu tempu. Lyg iš to filmo su Adam'u Sandler'iu, kuriame pagrindinis veikėjas turėjo stebuklingą pultelį, leidžiantį jam „prasukti“ savo gyvenimą į priekį. Tik, savo atveju, norėčiau turėti pultelį, atsukantį viską atgal. Ištaisyčiau klaidas. Būčiau geresnis nei buvau tomis akimirkomis, kai taip smarkiai norėdavau turėti tą stebuklingą daiktą. Beveik kiekvieną naktį guliu susisukęs savo antklodėje, stikliniu žvilgsniu žvelgdamas į rūbų spintos veidrodines duris, vis nepaliaudamas galvoti apie mirtį ir apie tai, kas laukia po jos (jei apskritai kas nors laukia). Vis pykstu, mat pasaulis taip sutvarkytas, jog visi gyvi padarai anksčiau ar vėliau miršta ir niekad daugiau nesugrįžta, niekad neprisikelia naujam gyvenimui. Jie tik palieka po savęs savo atžalas, kurios yra pasmerktos tam pačiam likimui, tik apie tai dar nežino. Ir kodėl vieni gyvena beveik šimtmetį, o kiti džiaugiasi vos viena diena ar valanda? Laikas tikrai atrodo reliatyvus: galbūt vieną valandą egzistuojanti gyvybės forma patiria kur kas prasmingesnį gyvenimo ciklą? Ir taip beveik kiekvieną naktį...
Kai buvau dar vaikas niekuomet apie tai negalvojau. Buvau naivus ir nesugadintas dėsnių, kuriems norom nenorom paklūsta visi.

Bekopdamas į trečią savo gyvenimo dešimtį staiga labai smarkiai apie tai susimąsčiau ir tos mintys dabar varo iš proto. Kuo prasminga mano ar kieno nors kito būtis? Kuo ji bus prasminga, kai ateis į pabaigą? Ar mirti vienam ar šalia kam nors būnant išties turi reikšmės? Ar to žmogaus vaizdinys amžinai liks, ar tiesiog per kelias minutes išblės temstančioje sąmonėje? Beveik visas amžius gyvenimo ištirpsta tose keliose minutėse tylos. Po to neseka nieko ypatingo, nieko, kas duotų bent menkiausią viltį, jog toji ką tik išgaravusi esybė kažkur vis dar slepiasi, jog ji nedingo iš šio pasaulio taip paprastai ir nereikšmingai. Štai todėl noriu verkti, kai susimąstau apie visus gerus žmones, kuriuos pažįstu ir su kuriais galbūt dar susipažinsiu - jie visi pasmerkti vienodam likimui, tik skirtingu laiku. Ir kaip gaila juos paleisti, nes tai kažkada bus vieninteliai likę draugai, žmonės, kurie galėtų gyventi dar tiek pat, nes yra to verti labiau nei kai kurie.

Mintys. Nuo jų taip sunku pabėgti. Nenoriu apie tai galvoti, tačiau viskas aplinkui primena TAI: laikrodžiai, kalendoriai, grafikai ir terminai. Atrodo, jog viskas aplink mane verčia gyvenimą tokį biurokratiškai suplanuotą, suskirstytą į domino kauliukus, sustatytus vienas šalia kito. Ir kai pagaliau pradedu pamažu žengti pirmuosius žingsnius į tą didįjį „žmonių pasaulį“, kauliukai ima griūti vienas ant kito ir, regis, krisdami jie vis pagreitina vieni kitų griūtį. Ir kiekvienąkart vis labiau bjauriuosi, kad esu priverstas taikstytis su ta žiauria tvarka, kad negaliu pabėgti nuo visko ir vėl būti mažu vaiku, kuris nežinotų viso to absurdo. Bijau, kad gyvenimas pralėks greičiau nei spėsiu juo pasidžiaugti. Aplink tiek blogio ir neteisybės. Man sunku surasti grožį dėl kurio, žmonės sako, yra verta gyventi, tačiau dėl jo paieškų norisi turėti visą pasaulio laiką. Nenoriu pasenti. Jei pradėsiu jausti, kad senstu, nežinau, ar benorėsiu egzistuoti visas susisukęs, paliegęs, ligotas. Nenoriu, kad mano kūnas susiraukšlėtų, taptų dėmėtas ir negražus. Vis nerimauju dėl to, kas su žmogumi atsitinka po mirties. Negyvi žmonės atrodo tokie ramūs, kartais netgi laimingi. Jų veidai primena giliai miegančių kūdikių. Veidai, kurie ramina. Tiesą pasakius, mane jie kartais baugina. Nes nežinau, koks siaubas gali slėptis po jais išblėsusiose sąmonėse. Ar jos kažkur pakyla? Virš viso šio mūsų absurdo teatro, ar tiesiog išnyksta nepalikdamos jokio pėdsako, tik relikvijas savo darbų, kuriuos užmiršo po savęs? Visuomet užduodu daugiau keblių klausimų nei randu fantazijos sugalvoti į juos atsakymų.

Sėdžiu priešais senelio karstą. Šiemet jam būtų sukakę aštuoniasdešimt dveji metai. Tai pirmasis žmogus mano gyvenime, kurį išlydžiu į aną pasaulį. Vis vengdavau minčių galvoti apie jo mirtį, kai jis dar buvo gyvas, tačiau žinojau, jog tai gali įvykti bet kurią šių metų dieną. Geriausia nežinoti, kada tai įvyks. Tada nereikia ruoštis ir pergyventi, graužtis, jaustis kaltam, kad galėjai kažką pakeisti, bet to nepadarei. Jis pats, ko gero, nujautė. Jo sveikata su kiekviena diena vis blogėjo, tačiau mano akyse visuomet buvo vaikščiojanti tvirtovė: tvarkėsi sau pats lyg skautas, niekad iš niekieno nepriimdavo pagalbos ir dar puikiai sugebėdavo padėti kitiems. Padėjo man persidažyti kambarį, nors primygtinai prašiau jo to nedaryti, pats vienas išnešė į sandėliuką visus mūsų senus baldus, kurie liko po remonto, nors tam norėjom samdyti darbininkus, arba suvažinėjo į „Senukus“ ir atsivežė į kambarį naują krėslą, kai daktarai jam liepė „nieko sunkiai nekilnoti“. Visa tai galėjome už jį padaryti mes, jo šeima, tačiau jis niekad nemėgo priimti pagalbos net iš savo artimųjų,  omes visad dėl to jausdavomės kalti ir kartu bejėgiai pakeisti jo užsispyrusį charakterį. Mano senelis augo lenkų kaime netoli Gardino. Turėjo tris brolius ir net keturias seseris. Nuo pat mažens padėjo tėvams ūkyje, buvo stiprus it jautis, todėl niekad neprisibijodavo fizinio darbo. Netgi kai įkopė į aštuntą dešimtį. Ko gero, dėl to ir būdavo toks užsispyręs daryti viską pats. Galbūt tiesiog norėjo jaustis mums reikalingas.

Pamenu, kaip man didžiuodamasis pasakojo, kai sulaukęs pilnametystės pagaliau išėjo iš namų į platųjį pasaulį: po karo daug keliavo po Pabaltį, buvo Latvijoje, Estijoje, kol galop apsigyveno Vilniuje. Jis dirbo medkirčiu, tačiau buvo gabus beveik viskam, kur reikėjo vyriškų rankų. Daug keliaudamas po Lietuvą Jurbarke sutiko mano močiutę. Jie pamilo vienas kitą iš pirmo žvilgsnio, susituokė. Iš jų meilės atsirado mano mama, o daug vėliau į pasaulį atėjau ir aš. Kartu jie praleido beveik 40 metų. Beveik pusę savo gyvenimo.
Kai mirė močiutė, man buvo ketveri. Miglotai pamenu jos karstą laidojimo rūmų šarvojimo salėje, kai mama laikė mane ant rankų. Tuo metu tai nieko blogo nereiškė. Buvau vaikas ir nesupratau, kas vyksta. Man buvo smalsu, kodėl močiutė miega tokioje neįprastai puoštoje lovoje ir kodėl visi verkia į ją žiūrėdami. Kodėl niekas jos nepažadina? Gal aš ką blogo padariau? Pamenu, kaip mama man prieš užeinant į šarvojimo salę patyliukais prisakė: gink dieve, tik nelakstyk po salę ir nežaisk, nekvatok ir nešūkauk, atrodyk liūdnas. Ne tik tada, bet ir dabar man tai vis dar skamba absurdiškai, nes mažasis Rokas paprasčiausiai nežinojo ir negalėjo suprasti tos paslaptingos priežasties, to dėsnio, kuriam paklūsta visi, netgi jo močiutė, kuri kilnodavo jį ant rankų ir mokė skaityti. Jis dar neišmoko. Jis vis dar yra laiminga ir nerūpestinga būtybė.

Tą dieną praleidau vieną iš svarbiausių žmogaus gyvenimo įvykių - emocinę pažintį su gyvenimo konstanta. Visą vaikystę nerūpestingai gyvenau iliuzijų ir balto melo pasaulyje apie tai, iš kur atsiranda vaikai, kas palieka dovanas po eglute, ar kur keliauja mano vėžliukas, kai nebeišlenda iš kiauto visą savaitę. Visi tie melai sugriūna laikui bėgant ir nebelieka tikėjimo stebuklingais dalykais, pradedi kliautis konstantomis ir nusistovėjusiais gyvenimo dėsniais tarsi jie vieninteliai būtų tavo sveiko proto atrama. Tarsi be jų nežinotum, kas tavo pasaulyje yra tikra. Ir dėl to kartais suabejoju, ar tikrai jau taip blogai mirti. Juk, ko gero, visas tas širdies skausmas ir nerimas, nusivylimas pasauliu ir jo netobulumu, savo neatliktais arba nespėtais atlikti darbais, savo svajonėmis, kurios dabar nustos egzistuoti netgi idėjų pasaulyje, pagaliau išnyksta.
Noriu pasakyti seneliui tiek daug žodžių, bet jis nebegirdės, negaliu pažadinti, kaip tai darydavau savo vaikiškomis dainomis rytais, kai atbėgdavau prie jo lovos ir dainuodavau „Jurgeli meistreli“, nes mano senelis mėgo meistrauti ir mokė mane, kaip reikia ardyti ir surinkinėti visokius daiktus. Taisyti, tai yra. Dabar norėčiau, kad kokia stebuklinga jėga sutaisytų jį, priverstų jo laikrodį vėl eiti. Norėčiau, kad bent akimirką tas realus pasaulis pasikeistų į mano vaikystės fantazijų erdvę, ateitų burtininkas ir jį atgaivintų.
Sėdžiu pirmoje eilėje priešais senelį, užsidengęs veidą rankomis. Man nemalonu čia būti. Visa ši aplinka, visi tie žmonės atėję jo išlydėti, viskas mane pjauna it peilis. Noriu iš čia pabėgti. Atsistoju, atsirišu kaklaraištį, apsidariau: visi nuleidę galvas it juodos karvės dalinasi ta pačia mintimi. Visi jie, regis, dar labiau prislėgti nei aš. Prieinu prie senelio, užgulu jį visu kūnu norėdamas apkabinti. Su ašaromis akyse pažvelgiu į ramų jo veidą. Rodos, regiu valiūkišką šypseną. Tokią, kurią visuomet nutaisydavo, kai vaikystėje pasakydavau ką nors šmaikštaus pats to nesuvokdamas. Pavyzdžiui, kai kartą vasarą būdami sode ėjome kartu su juo per ganyklą ir pirmą kartą pamačiau bulių, pasakiau „seneli, čia gi karvės vyras! „
 
Paskubomis išeinu iš šarvojimo salės, motina bando mane sulaikyti, tačiau švelniai atitraukiu jos ranką: ašarų nuplautas žvilgsnis viską paaiškina. Dabar manęs geriau neliesti. Niekad nemėgau verkti. Manau, kad vyrams nedera verkti, nes tai parodo jų pažeidžiamumą, tačiau jei kas dabar man dėl to priekaištautų, atsidurtų ligoninėje. Sėdu į mašiną ir tiesiog vairuoju po miestą, valausi vis naujas ašaras, bandau nuo jų pabėgti, nuo atsiminimų apie senelį.

Po valandos sankabos deginimo nusprendžiu nuvažiuoti į tą tikrąją vietą, kur gyvena senelio dvasia - mūsų sodą Papiškėse. Ten kartu su jais praleidau nemažą dalį vaikystės. Ten mes džiaugėmės gyvenimu lyg jis niekad nesibaigtų. Po gero pusvalandžio vingiavimo Eišiškių plentu pagaliau einu per tą jaukiai žalią pievą prie jų pastatyto vasarnamio, po laiptais susirandu parudavusios nuo aplinkos raktus ir atsirakinu duris. Užeinu į vidų, ant stalo pasistatau vyno butelį. Niekad nemėgau gerti, tačiau dabar nieko kito nebeliko, dabar yra proga už kažką išgerti ir net negaila nudegti gomurį vardan tų žmonių, kurie buvo šalia manęs visą gyvenimą. Jaučiu, kad jie stebi mane iš kažkur toli. Močiutė jau greičiausiai ketina bartis, kad „kam čia tu girtuokliauji dabar, o senelis ją ramina: baik tu, jis gi jau vyras, gali ir patriūbyt biškį“.

Iš spintelės ant stalo atitempiu apdulkėjusį, bet dar geros būklės „Sharp“ magnetofoną. Jei gerai pamenu... Iš trečio nuo viršaus naktinio staliuko stalčiaus išsitraukiu šusnį senų kasečių. Tarp jų mano mėgiamiausia - U2 „Achtung baby“ albumas, išleistas 1991 metais. Iš Vokietijos atvežtas ne kieno kito, o mano senelio, kai važiavo parsigabenti savo naujai įsigytos „Audi“. Pamenu, paklausiau, kaip rado šią kasetę, kodėl būtent ją man nupirko, kai jau buvau tapęs didžiausiu U2 fanu. Jis nusijuokė ir pasakė, kad tiesiog patiko viršelis. Ir aš po to labai juokiausi. Pasirodo, mano senelis turėjo geresnę akį muzikai nei ausį. Spustelėjau mygtuką ir išgirdau „One“ gabalo pradžią. Pakėliau taurę už savo mylimus senelius, kad ir kur jie bebūtų. Ant sienos pastebėjau kabančią senelių nuotrauką, kai jie dar buvo jauni. Kai nebijojo mirties, kaip aš.