Mirtis pavasarį...

[tyla] žibalinės žvakės šviesa.
- Parašyk man laišką, gerai?
- Apie ką? Aš dar nemoku rašyti... Ir... Ir neišmoksiu, nes man to nereikia, aš tavo šypsenos vergas.
- Parašyk, prašau parašyk. Ne rankom, o akim į mano akis, ašarom į mano ašaras ir dusuliu į mano įkvėptą orą.
- Negaliu...
- Nes tu kitoks kaip visi? Nes tu aklas? Nes tu nemoki gyventi?
Du skirtingi siluetai. Veidų ižvelgti aš nesugebėjau - mačiau tik tiek, kad ten sedėjo jis ir ji.
Ji - pūsta šifono suknelė, su smulkiom gėlytėm, peraugančiom  į stambius raštus, menančius apie kadaise ją lietusias rankas, kruvinas rankas, lūpas - sakančias purviniausius žodžius durklu.
Jis - arbatos šaukštelis, gulintis jau pusmetį ant grindų, palėpėje. Paslėptas storu voratinklių sluoksniu ir kvepiantis žemuogėmis nuo jos lūpų.
- Parašyk man eilėraštį. Savo kvapu.
- Bet...
- Žinai apie ką? Apie mirtį pavasarį.
- Aš nesugebesiu...
- Nenori?
- Bijau.
- Bijai?...
Vienu smūgiu buvo nugriautas stogas, skrido prieš vėją, milžinišku greičiu į kaimyno sodą. Antru smugiu nulėkė palėpė, suknelę suplėšę, atsiminimus pardavė, o šaukštuką įkišo į kitas bejausmes lūpas.
- Parašyk man laišką, gerai?
- Aš nemoku rašyti...
- Tada aš tau parašysiu pasaką... Apie mirtį pavasarį....