Maratonas

Dažnai mąstau ir kur mes lekiam,
Tarsi pašėlę, lyg patrakę?
Vis skubam, skubam ir nespėjam,
Net kartais mes pavydim vėjui.
Naktis, diena... ir taip be galo,
Žiūrėk, jau ir galva pabalo.
Sustoji, pakeli akis į dangų,
Kada užaugo ąžuolas po langu?
Žalia žolė, raudonos rožės,
Koks neapsakomas jų grožis.
Žvelgiu apakus ir galvoju,
Gal per retai jas dovanojau.
O kas per paukštis šitaip gieda?
Ir darosi šiek tiek man gėda.
Galvoju sau, ausis turėjau,
Kaip gaila, jo aš negirdėjau.
Klausau Šopeną, tarsi pirmą kartą,
Ar šitaip bėgti buvo verta.