Jaunystė — senatvė

— Kambarį išnuomoju nebrangiai, — šeimininkas, net nežvilgtelėjęs į Ilą, atvėrė duris, mostelėjo į sienas, — bet su paveikslais. Jie turi savo vietas, būtų malonu, kad nejudintum.
Visur kabėjo peizažai: vienoj pusėj — pieva ir dangus vasarą, rudenį, žiemą, pavasarį, kitoj — arimas, jį kertantis tiesus kaip liniuotė keliukas ir moteris, apsigaubusi skarute, einanti į horizontą: raudoną, melsvą, pilką, baltą.
— Ar moteris eina į dangų? - neiškentė Ila.
— Į dangų, — dūrė pirštu į lubas. — Apsidairyk. Jei patiks, tarsimės dėl kainos.
Dairėsi. Galva į kairę, į dešinę.
— Kiekvienoj poroj tas pats dangus, kaip vienas paveikslas perpjautas pusiau, - ėjo nuo sienos prie sienos, nuo arimo iki pievos, nuo mėlyno dangaus prie mėlyno, nuo raudono prie raudono.
Vyriškis ritinėjo dulkių kamuoliuką ant stalo.
— Atrodo, kad paveikslai ilgisi vienas kito, bet kažkaip beviltiškai, — mergina gūžčiojo pečiais. — Ar moteris be veido? Ar ji eina per arimą į pievą ir dangų?
— Į dangų.
— Ar visuose moteris ta pati?

Šeimininkas, pasakęs kainą, tikrai nedidelę, vis dar nekilstelėjęs galvos į nuomininkę, sukosi eiti, Ila sulaikė:
— Kokių taisyklių turiu laikytis?
Sustojo. Susitiko du žvilgsniai: blausus, ramus ir žvitrus, smalsus.
— Taisyklių? Savo. Dėl paveikslų susitarėm. Ar taip?
— Taip taip, žinoma. Ar galiu atsivesti draugų? Klausytis muzikos? Deginti smilkalus?
— Kaip nori.
Vyriškis išėjo. Kurį laiką tarpdury dar strigo ilgas šešėlis.

Ila gavo raktą. Išsiplovė grindis, surikiavo knygas, į seną girgždančią spintą sumetė drabužius ir pradėjo gyventi tą patį gyvenimą tik naujoje vietoje: ryte 365 laipteliai žemyn į miesto centrą, į darbą, vakare – 365 laipteliai aukštyn, į kalną, į vandens žalumo namą, apsuptą iššalusių slyvų kamienų.
Kambarys džiugino: didelis, plačiu langu, aukštomis lubomis ir puikia akustika. Ila pradėjo mokytis dainų, taip jai norėjosi skambėti to namo erdvėse. Daina ilgam įstrigdavo kuriame nors paveiksle, peršokdavo į kitą, su piešta moterimi pasiekdavo horizontą ir jame išnykdavo.

— Kokie baisūs paveikslai, — prunkštelėjo Martynas, atėjęs pas savo merginą. — Kam tu juos laikai, sumesk kur į kampą.
— Ar tikrai negražūs?
— Hm. Primityvūs. Dar jei vienas būtų, — apkabino Ilą, bet tuoj ir atsitraukė, kište prisikišo prie paveikslų su arimais. – Ta moteris – labai panaši į tave. Gal močiutė?
Mergina sukluso: nuo kada Martynas įgijo jumoro jausmą? Jis visada viską tik už gryną pinigą. Ir ta savybė ją baugino: amžinai su kuo nors įsileisdavo į ginčus ir stengdavosi žūtbūt įrodyti savo teisybę.
— Na taip, plevėsuojanti juoda suknelė ir balta skarutė tikrai kaip mano.
Vaikinas dar labiau lindo į paveikslą, suėmė rankomis rėmą, nukabino, pasinešęs į ryškiausią šviesos ruožą, apžiūrinėjo:
— Martynai, užkabink atgal. Šeimininkas prašė neliesti, — ji baigė dengti stalą, prisėdo ant sofos kraščiuko ir laukė. – Atidaryk vyną.
— Tavo akys, išraiška, nosis, — žvilgsnis į tą ir aną. — Net liūdesys. Slypintis kažkur prie pat antakių. Net galvos pakreipimas toks pat. Lyg iš netikrumo, lyg iš smalsumo.
— Kur gi ne? Visuose pasaulio paveiksluose – aš.
— Ateik, pasižiūrėk šviesoje.
Ila priėjo, paglostė vaikino plaukus, prisimerkė – beveidė moteris strigo arime. Ir viskas. Nieko daugiau. Ištraukė paveikslą ir pakabino į vietą.
— Tikrai aš, - nusijuokė, pradžiugus, kad Martynas toks šmaikštus.

Pabudo nuo dainos.
Klausėsi.
Atpalaiduotas ir pailsėjęs kūnas pildėsi melodija ir nostalgija, rodės, kažkas nepaprastas šaukia ir laukia, kažkas virpulingai spaudinėja jautriausius paslapties mygtukus. Nė viena ląstelė nesipriešino, leidosi apvaldoma ilgesio.
Daina sklido iš miesto.
Po šonu pakišta ranka tirpo.
Melodija pakito: tapo graudulinga, trūkčiojanti, lyg sunkiai klupinėdama koptų numindžiotais laipteliais į viršų.
Odos plaukeliais vėju perlėkė nerimas.

— Martynai, — balsas užlūžo ir spasmuodamas gerklę grįžo atgal, neskaniai sumišo su vakarykščiu vynu, užsilikusiu skrandyje. — Martynai.
Aidas neatliepė.
Skaudėjo galvą.
Ant sienų nebuvo paveikslų.
Nebuvo durų ir lango. Daina laisvai įplaukė ir išplaukė, neradusi už ko įsikibti.
Ila pajuto, kad kūnas nebeklauso duodamų komandų: stok, eik — nė krust, užsimerk, atsimerk, prisimink – žvilgsnis fiksavo tik vieną tašką, surūdijusią vinį sienoje.

Ila prisiminė, kaip vaikystėj skraidė gegute ir skaičiavo žmonėms gyvenimų likučius.
Ilgėjosi nerūpestingumo.
— Ku kū, — bandė pakilti ir perskristi nežinomybę. Trenkėsi į nušalusios slyvos kamieną.

— Šeimininke, — rėkė bėgdama pusnuogė per girgždantį namą, kiemą ir sudžiūvusį sodą, — šeimininke, — atsimušė į ūkanos lašus, kabančius voratinklyje, trynėsi kaktoje iššokusį guzą, degantį, lyg būtų gavus akmeniu.

Ramus žvilgsnis įsipynė į jos baimę.
— Kas atsitiko?
Ila dairėsi. Žmogaus nesimatė.
— Kas atsitiko? – aidas.
Šeimininkas sėdėjo aukštai ant negyvos slyvos šakos, kojos kadaravo, ranka spigino pjūkliuką. Vėjas baltais plaukais rezgė sąmokslą: mazgais rišo sausus stabarus vieną prie kito ir krizeno: žydėjimas, žydėjimas. Žmogus šypsojosi: smagu būti Žaislu.
Ila palypėjo kopėčiomis, įkvėpė netikro žydėjimo ir, slėpdama iš baimės akis, prisipažino:
— Praradau jūsų paveikslus.
Duris.
Langą.
— Ką ką?
— Nežinau kaip. Pabudau – tuščia.
— A, - Žaislui išsprūdo pjūkliukas ir, perkirsdamas Ilos šešėlį, nugrojo žemyn. - A, pamiršau pasakyt: meistrai išėmė, įdės naujus, sanderesnius, nesigirdės miesto triukšmo. Iki vakaro sutvarkys.
Ila išsižiojo, žilas plaukas perpjovė balsą. Kai išsiraizgė iš to sprangaus baltumo, dar labiau išsigandus tyliai lemeno:
— Šeimininke, bet ir paveikslai dingo. Gal darbininkai – vagys?
Rytinis vėjas staigiai išvirto į šiaurinį, tas į pietinį, po to į vakarinį, vyras ir moteris pasukti sūkuriais – į tą pačią žemę, vienas ant kito.
— Ar gyva?
— Taip. Bet paveikslai, - susitiko dvi rankos: glotni, šilkinė ir nušiurkštus, sausa. - Jų nėra.
— Sunešiau į sandėlį. Pakabinsim, kai įdės duris ir langą.
Prisikėlė. Apačioje, mieste, riaumojo, gargaliavo, bumbsėjo. Užsikimšo ausis.
Palypėjo kopėčiomis, žvelgė į vyriškį iš viršaus:
— Tai nieko neatsitiko?
— Absoliučiai.
— Galiu eiti į darbą?
— Kaip nori.
Strykt pastrykt nuo kopėčių, atsuko sodui nugarą, siela rami ir lengva skraidino kūną it plunksnelę.
O Martynas?
— Šeimininke, - atsigręžė, prisidėjo delnus prie lūpų. - Martynas dingo, - aidas atsimušė į nugarą, vėl kybančią slyvos viršūnėje.
— Aš – Martynas. Ir aš nedingau.
— Nesupratot. Mano Martynas.
— Jei dingo, tai ne tavo.

Pavakare grįždama iš darbo ant penkiasdešimto laiptelio atsimušė į moteriškę, juoda suknele ir steriliai balta skarute. Ištiesus ranką prašė išmaldos: gražiai meldė, liūdesio ir nuolankumo akimis.
Ila dvejojo: tokia švytinčia skarute — negali būti ubagė. Ir dar kvepianti. Traukė kvapą ir svaigo. Uodė pavasarį, žydėjimą, šviežumą ir tikimybę. Prisėdo šalia.
— Nelaimė ištiko?
Moteris persibraukė akis.
— Gal galiu kuo padėti?
Ila įmetė pinigėlį į sterblę, paglostė ranką, šaltą ir stingią.
— Kai lieki be meilės, niekas negali padėti.
Gūžt jaunais pečiais: kas gi liepia likti be meilės?
— Mano Martynas irgi dingo.
— Jeigu dingo — ne tavo.
— Žinau. Jau sakė. Ką daryti?
— Laukti.
— Sugrįžimo?
— Imk skarutę. Vietoj meilės. Ir už pinigėlį, — moteris nusigaubė, pabiro blizgantys juodi plaukai, jaunas veidas prajuko slyvinėmis akimis. Pašoko ir nubėgo.
Ila uostė skarutę ir svaigo. Tik dėl kvapo užsirišo ją ant galvos.

Ant trys šimtai penkiasdešimto laiptelio sėdėjo porelė. Bučiavosi.
Negalėjo niekaip praeiti. Krenkštelėjo. Treptelėjo. Pagaliau kepštelėjo vaikino petį.
Du jauni gražūs veidai sužiuro į ją.
Martynas ir išmaldos rinkėja.
— Kas atsitiko? Ar jums negera? — vaikinas suėmė už alkūnės, sugriebė krepšį. — Gal širdis? Taip garsiai alsuojat?
Porelė juokdamasi lipo aukštyn.
Ji, apsigobus balta skarute, žiūrėjo pavymui.
Atsisėdo, pasigraibė dilgsinčią krūtinę, suėmė delnais susitraukusį sausą veidą.
— Ne mano Martynas, — apsiverkė.
Kai pro šalį praėjo paskutiniai kalno žmonės, per dieną prisigėrę miesto kvapų, spalvų, ir judesio — tikrovės, — kai aplinkui pradėjo švagždėti krūmai pavojingais garsais, ji dejuodama pakėlė save ir laiptelis po laiptelio kilo aukštyn. Suklupo ant pamesto batelio: pilko su sidabrine sagtele. Pavartė, prisimatavo — jos batelis, tokiu avėjo per mokyklos išleistuves. Susijaudino. Sunerimo.
Dairėsi: gal kur ant laiptelio sėdi jaunystė?
Apsigraibė.
Apsiglostė.
Lėtais neužtikrintais judesiais.
Kūnas nerangus ir geliantis. Sunkiai klausė.
Bandė skubėti namų link: sustabdė dusimas ir vibruojanti krūtinė. Gaudė orą.
— Ta mergina — iš mano nuotraukų albumo. Tikrai.
— Ta mergina — aš pati.
Dar kartą apsižvalgė. Apačioje triukšmavo ir kvepėjo miestas, tarsi nukritę žvaigždės mirksėjo šviesos.
— Kas stovi čia? — stuktelėjo sau rastu bateliu į širdį, blizganti sagutė įsiraizgė į padribusios juodos suknelės klostę.

Uždusus prilipo prie naujojo lango: nieko neišgirdo. Šoktelėjo, įsikibo į sausos slyvos šaką ir sūpuodamasi bandė įžvelgti kambario vidų: du žmonės sėdėjo prie stalo ir gėrė vyną. Veidai juokėsi. Ant vienos sienos kabėjo paveikslai su pieva, ant kitos — su arimu. Be dangaus ir be moters.
— Moteris išsinešė dangų.
Dilgtelėjo ilgesys. Nerūpestingumo.
Sukukavo. Dar. Dar.
Nustojo tik tada, kai Martynas pravėrė langą ir pirštais sučiupo plevenančios juodos suknelės kampą. Sudejavo jo delne. Tas juokėsi.
— Gyvensim šimtą metų, — įsisiurbė į savo merginos lūpas.
— Mylėsim amžinai, — ji išsivadavo iš glėbio ir pati kukū kukū. Nerūpestingumas spraudėsi tarp jų.
Sausa šaka trakštelėjo nuo kukavimų, ir senutė balta skarute krito ant sodo žemės, keldamasi įsiraizgė į voratinklių žilus plaukus, sukdama juos ant piršto, liūdna ėjo aplink namą.

Tuk tuk, tuk tuk.
Kakšt kakšt.

Medinis ritmas šokinėjo, stabčiojo, liejosi, skilo.

Ila klupinėjo ir ieškojo kakšt kakšt.

Šeimininkas sėdėjo ant numinto slenksčio. Pastogėje degė lemputė.
Sausi ilgi pirštai žarstė didelių medinių skaitliukų rutuliukus.
Glustelėjo šalia. Uždėjo savo ranką ant jo. Sustabdė tuk tuk kakšt kakšt.
Uždainavo. Melodija, perėjusi juos, laipiojo nušalusiuose medžiuose. Šakelės kibo sodriomis paslaptingomis slyvomis.
— Čia tavo akys, — senas vyriškis rodė pirštu. — Visos tavo gyvenimo akys.
— Ar jomis į tave žiūrėjau?
— Žiūrėjai.
Ji pasitaisė skarelę, pasuko galvą, bandė įžvelgti vyriškio veidą. Blausa slėpė bruožus. Bet kryptelėjimas, šnirpštelėjimas, povyza — jos Martyno.
Prisiglaudė.
Sunki ranka pakibo ant jos pečių, palindo po skarute, perėjo stuburo tilteliu.
Daina pasibaigė. Muzika nutilo.
— Kodėl nemiegi?
— Et. Žiūriu.
— Ką matai?
— Slyvas.
Kakšt kakšt tuk tuk.
— Ką skaičiuoji?
— Tavo akis.
Vėjas nuo miesto it maža zylutė sukosi ratais.
Sausi medžiai nuo didelių pailgų violetinių slyvų traškėjo ir lūžo.

Pro langą galvą iškišo mergina. Išsigandus žiūrėjo į dūžtantį sodą.

Žilas senukas spitrijosi į paslaptingas slyvines akis apšviestame lange.
Tyla.
Tyla.
Vos girdimas šiušenimas. Sliūkino lyg nerimas, lyg išdavystė: senutę, steriliai balta skarute, taikėsi suryti prietema. Ji loštelėjo, peržegnojo erdvę, sprigtą šeimininkui į pakaušį:
— Tu — ne jis. Nežiūrėk į kukuojančias akis.

Perlipo sulūžusius medžius, sausa ranka užspaudė jaunas slyvines akis lange, įlipo į kambarį. Ku – kū, ku – kū. Aidu atsiliepė dangus. Mėlynas, baltas, pilkas, raudonas. Ilgesingas, laukiantis. Visada ir visur.
Ji įsliuogė į paveikslą ir pradėjo eiti arimu į spalvingą ilgesį.

Šeimininkas mieguistu balsu perbraukė voratinkliais virtusius plaukus, šūktelėjo nuomininkei:
— Neliesk paveikslų.