Trečiasis Sapnas

Pasimetęs tarp siekių ir jas užtveriančių ribų, Stelas bandė pasinerti į jūros bedugnę. Tą kartą jam nepavyko, nes skaidrus vanduo išplukdė jį atgal į krantą, o prabudęs jis tegalėjo pasakyti sau: „kodėl aš norėjau nutraukti savo egzistenciją? “. Jis nebuvo savižudis, tik geras žmogus su patirties trūkumu. Kiek vėliau jis prisiminė, kad rytoj jo laukia budėjimas gelbėtojų stotyje.
*** Naktis tyli kaip pasakoje. Įjungtas televizorius. Kaip ir kiekvieną šeštadienio vakarą, rodo pramoginio pobūdžio laidas su daugybe garsių asmenybių, pasidabinusių spalvingais rūbais ir scenarijus neapsieina be sensacingų išsišokimų. Stelas užsnūsta žiūrėdamas televizorių minkštam gelbėtojo kabinos krėsle, kurio kairėje pusėje visuomet padėtas pirmosios pagalbos rinkinys, o dešinėje – plaustas. Taip profesionalus gelbėtojas ir patogiai įsitaisęs prie televizoriaus vakarinėje pamainoje nepraras budrumo.
Jau trečias sapnas. Jis keistam labirinte, mes stebime jį iš viršaus. Įdomu, tačiau jis bėga į tamsą, kadangi jis pratęs prie pavojų. Pasigirsta riksmai, Stelas ima ginklą ir šauna į mėlynus blyksnius, vis pasirodančius tamsoje. Šūviai netaiklūs. Staiga nuo lubų nukrenta neonu šviečiantis maišas, ir apšviestas iš tolo Stelas nusprendžia prieiti arčiau. Jis prieina prie blyškiai spindinčio neoninio maišo ir su ginklu jį praveria – 3, 2, 1…
Ir Stelas patenka į trečią dimensiją, kur pasijunta kaip namie. Čia jo nelaukia naktinės pamainos, neištesėti pažadai artimiesiems, neišvestas į lauką vakariniam pasivaikščiojimui šuo, kvailos televizijos laidos šeštadienio vakarais ir pigūs pusfabrikačiai, kuriuos tenka valgyti kažkur skubant. Tuštuma. Kartais ji maloni, o kartais iš vidaus degina.. Saldi mirtis! Mm..
*** Staiga jis pabunda iš tamsiomis ir solidžiomis spalvomis nudažyto sapno. Jis vis dar tam pačiam lyg ir minkštam, bet lyg ir apie budrumo reikalaujančiam krėsle gelbėtojų budelėje. Per televiziją jau seniai nieko nerodo, tik spalvų gamą. Pažiūrėjęs į laikrodį, jis pamatė skaičius 3: 40. Taigi, jis pramiegojo taip apie pusantros valandos, ir nors paprastai neprisimena ką sapnavęs, šį kartą tamsiųjų gamų sapnas jam negalėjo taip lengvai išeiti iš galvos.
„Ką tai, po velnių, turėtų reikšti? Vakar juokavau su mirtimi. Bandžiau nusinuodyti tuo, kam esu tikras priešnuodis kitų žmonių akivaizdoje. Vakar norėjau būti priešingybė sau. Šiandien noriu vėl rasti tikrąjį save.. “
Taręs šiuos žodžius, jis dar kurį laiką sėdėjo atsilošęs krėsle, bet jau spėjo išjungti tą gąsdinantį neveikiančio TV kanalo garsą, kuris tam tikromis aplinkybėmis priminė siaubo filmą. Žinoma, šį vakarą į siaubo filmą visai nebūtų panašu, jei ne tie keisti sapnai, sukeliantys prieštaringus jausmus. Kad ir kaip ten būtų, patekęs į trečią dimensiją, jis dar nežinojo, kad tai buvo kompromisas tarp jo asmenybių, tarp Jing ir Jang, gėrio ir blogio kovos paliaubos, kurių jis pats nei didžiausiam savo priešam nelinkėtų.
Nusprendęs prasiblaškyti, jis išėjo į paplūdimį ir stebėjo maloniai ošiančias naktines Ramiojo vandenyno bangas, tačiau jį šiek tiek suglumino, kad tokių ramių bangų vidury nakties, per visą budėjimo laikotarpį, jis dar nėra regėjęs. Pamatęs savo neryškų, lyg peizažinį atspindį šiltoje bangelėje, jis nusišypsojo ir šiek tiek atsitraukė nuo jūros.

„Negaliu patikėti, kad vakar norėjau paskęsti šioje mėlynoje, skaidrioje ir šilumą nešančioje bangų ložėje. Visgi, mes esam skirtingų stichijų, tad abu turim atlikti savo darbus kaip mums pridera. Saugojau savo miestelio žmones nuo jūros šėlionių, o dabar ji taikstosi prie manęs ir miega kartu. Nuostabu“.
Stelas, ironiškai šypsodamasis draugiškam mėnuliui ir maloningoms bangoms, nusprendė grįžti į savo buveinę ir dar valandėlę nusnūsti, kadangi aplink ramu kaip niekad ir, ko gero, visas jo budėjimas šiąnakt užsibaigs niurksojimu krėsle ir „Good Morning, America“ žiūrėjimu, kadangi nieko gelbėti šiandien nereikės, nebent save – nuo nuobodulio.
*** Ketvirta valanda nakties. Vėl matome Stelą iš viršaus. Dabar jis savo būstinėje, pagrindiniame kambaryje, giliai įmigęs. Tik staiga jo kūnas pradeda trūkčioti ir ramus miegas, atrodo, sulaukia šiokių tokių vidinių nesklandumų. „Aš nepasiduosiu! ”-  girdime jo šūksnius. Jis įsijautęs, dar neišmoko atskirti realybės nuo sapno, bet atkaklumo nepraranda nei vienoje dimensijoje. Jis potvynyje. Kruvinos, milžiniškos bangos bando sudraskyti gelbėtojų komandos aukštai ir didingai kabėjusią vėliavėlę į skudurus ir paniekinamai nusinešti kuo toliau nuo šitos subyrėjusios, vandens stichijos nuniokotos lūšnos, kuri dar visai neseniai buvo gelbėtojų budėjimo stotimi. Jis laikosi už tvirtai įkalto rąsto, kvėpuoja giliai ir vienas prieš vieną kovoja su vandens galybe. Jis niekada nesišauks pagalbos. Net gi ir tada, kai jos iš tikrųjų reikia. Tam Stelas per daug išdidus, juk gelbėtojas – jis!
1... 2.. 3...
Stiprus smūgis į duris jį pažadino. Vos pramerkęs akis jis suprato, kad audra buvo kaip niekad apgaulinga – vos prieš pusantros valandos tai buvo ramiausia naktis pasaulyje, o štai dabar jo ilgametė priešė, pašėlusi jūra, beldžiasi jam tiesiai į duris! Jis drąsiai atsidarė duris ir nusileido laiptais, lyg nebūtų ką tik sapnavęs baisaus sapno, vertusio jį jaustis bejėgiu prieš daug stipresnį gamtos variklį, nei jis pats.
Pamatęs alsuojančias bangas ir žaižaruojančius jūros nasrus, Stelas nei kiek nepabūgo..
Jis pabūgo riksmo. Tai buvo jaunos moters balsas, kuris buvo toks pripildytas išgąsčio, kad Stelas būtų tuoj pat nukritęs ir toliau leidęs savo astraliniam kūnui pakeliauti, kol jis sapnuos baugius, tačiau karts nuo karto malonumą teikiančius sapnus ir keliaus per tris jam kol kas žinomas dimensijas, bet dabar jis puikiai suvokė, kad reikia kibti vandens karalystei į nasrus.
Pasiėmęs plūdurą, jis nėrė krūtine į pirmą pasitaikiusią bangą, ir kaip bebūtų gaila, tai nebuvo pati ramiausia jūros srovė. Tai buvo tikrai rimtai vandens karalystės išdaiga, žaidimas su dviem sumišusiais žmonėmis, kaip su pliušinėmis lėlėmis. Nerdamasis bangomis, Stelas parkrito, nes vandenynas sulaužė jo plaustą per pusę, tad teko gelbėtis iš mirties nasrų, į kuriuos jis pats beldėsi vakar, rankomis, kurios nors ir pailsėjusios, bet buvo dar pilnai neatsibudusios iš gilaus miego ir sapno keliamų trūkčiojimų.
Tris kartus bandęs ranka pasiekti savo visas jėgas ir sąmonę praradusią, vos prieš kelias akimirkas klykti nustojusią jauną moterį, Stelas galėjo išgelbėti tik pasinėręs į vandens platybių gilumą prieš pat atlekiančią dar gyvenime nematyto dydžio pasiutusią, kruviną bangą, kuri, jo skubotais apskaičiavimais, trenksis čia pat vos už dešimties sekundžių ir tikrai nusineš gelbėtojų komandos būstelį. Jeigu jis spėtų ištraukti pasidavusią nelaimėlę, tuomet gal jūra pasigailėtų dviejų vargšų žmogiukų, ir šios dvi, su milijoną tūkstančių kartų stipresne gamtos galybe susidūrusios, merdinčios gyvybės dar turėtų galimybę išlikti šiame pasaulyje.


Stelas žinojo, kad nepasiryžęs gelbėti nepažįstamosios, jis niekada sau neatleistų, o gal ir mirtų tūkstančiu mirčių kaip paskutinis bailys. Neturėdamas daugiau laiko suskaičiuoti iki trijų, jis tiesiog iš visų jėgų, tačiau kaip įmanoma rimtingiau nėrė į vandens galybę ir stengėsi pakelti moterį aukščiau, ant savęs, ir išgelbėti kūną, iš kurio siela jau pasiruošusi iškeliauti.
Didžioji banga tvojo tiesiai ten, kur jiedu buvo panirę, trimis sekundėmis per anksti. Smūgis buvo toks stiprus, kad kruvina ir didelė banga likusią savo jėgą išliejo ant menkos, minimalistinio stiliaus gelbėtojų budelės, kuri buvo sudraskyta į gabalus, ir štai ten mėtėsi rąstai, ten televizorius, kurį dar vos prieš trejetą ar ketvertą valandų prieš užsnūsdamas žiūrėjo Stelas, štai ir gelbėtojų liemenės, iškritusios iš pirmosios pagalbos kambarėlio, kurios jau, atrodo, nebus niekam reikalingos.
Atkirčio banga nurimo. Klyksmai seniai baigėsi.
Po trisdešimties sekundžių mes stebime krantą iš viršaus ir, mūsų nuostabai, girdime sunkų, tačiau pakankamai tolygų kvėpavimą. Stelas, laikydamas glėbyje jauną merginą, vos tik supratęs, kad dar kvėpuoja toje pačioje planetoje, šalia to pačio vandenyno, prie tos pačios budelės, kurioje dirbo jau trečius metus, ėmė burna gaivinti jaunąją merginą. Netrukus jis prisiminė ir baisųjį sapną, kuriame jis buvo per sekundę nuo mirties. Ne nuo išnykimo, bet nuo visiško susiliejimo su jūra ir tapimo jos dalimi.
Dar po dvidešimties sekundžių, jos balta oda pamažu įgavo rausvą atspalvį. Jos sąmonė vis dar klaidžiojo kituose, jau sausumos būties lygmenyse, o siela, jau susidėjusi lagaminą, staiga kaip keturis metus Tolimuosiuose Rytuose tarnavęs kareivis, netikėtai pasibeldė į savo mylimos šeimos duris, į savo namus. Viskas, ką jį galėjo pasakyti, tebuvo lėtas „Ačiū“ su viena ilga, kaip dar visai neseniai praplaukusi didžioji banga, ašara, kuri pasakė Stelui daugiau, nei ši mergina galėjo pasakyti pilnai atsigavusi, gerai išsimiegojusi, ar daug daugiau net tuo atveju, jeigu jie būtų buvę pažįstami prieš šį išbandymą, ir kasdien kalbėtųsi visomis šiuos jaunus žmones labiausiai jaudinančiomis temomis.

Supratęs, kad mergina atsigaus ir pradės vertinti savo būtį iš naujo, jaunasis Stelas iš paskutinių jėgų pakilo, šiek tiek svyruodamas, bet išlaikydamas šiokią tokią pusiausvyrą, tarė savo ilgametei priešei ir draugei, jūrai, tuos žodžius, kurių ji laukė lyg beribio dangaus žvaigždyno, atsiveriančio giedrą naktį:
„Ačiū tau. Žinau, kad tu manęs ir jos pasigailėjai. Vakar pats veržiausi į tavo galinguosius nasrus, bet tu mane išspjovei, pasakei man, kad neturėčiau kelti skausmo kitiems, prisidengdamas tavo galybe. Šiąnakt tu mane pamokei, kad už viską turi būti atsakyta. Akis už akį, dantis už dantį! Vakar norėjau atimti savo gyvybę ir atiduoti ją į tavo rankas, o šiandien tu mane išbandei ir išmokei noro gyventi. Ačiū tau. “
Jis suprato, kad mes esam viena. Tačiau kiekvienas iš mūsų turi atlikti savo pašaukimą. Jeigu kabinsimės į gyvenimą savo tikruoju pašaukimu, niekuomet nemirsime. Būsime galingi ir platūs, kaip tas beribis vandenynas, atplukdantis mums išbandymus, bet tuo pačiu – ir meilę.